Šį savaitgalį teko garbė sudalyvauti seminare LIBERALŲ VERTYBĖS. KAIP IDĖJAS PAVERSTI REZULTATAIS? Apibendrinantys seminaro konspektai...
Liberalizmas - tai lietuviškasis produktas, kuris nėra mūsų dalis: Laisvė + Konstitucija. Rekomenduojama paskaityti: Andriaus Volano “Rinktiniai Raštai”.
Kultūrinio liberalizmo vertybės: laisvė, individualizmas, sąžinė. Liberalui laisvės be įsipareigojimų nebūna. Subrendusiai bei vertybes turinčiai politinei partijai valdžios siekimas (galios siekimas) nėra pagrindinė vertybė. Kol kas Lietuvos politikoje idėjinis mąstymas (konservatyvizmas, socializmas, liberalizmas) nėra dominuojantis veiksnys, bet situacija keičiasi. Liberalų sąjūdis vadovaujasi idėjiniais principais. Liberalų siekis – pakeisti dabartinę visuomenę į vertybinę visuomenę. Savikritika – viena iš liberalizmo vertybių. Vertybės ir idėja – aukščiau už ekonomiką. Laisvė – tai iššūkis sau!!!
Liberalizmas kultūroje – kurk pats ir palaikyk tuos, kurie kuria. Kultūrinis liberalas siekia savo idėją atiduoti visuomenei. Liberalūs iššūkiai verčia visuomenę keistis. Idealiausias valstybės valdymo modelis – 30% kultūrininkų – idėjininkų, 30% ekonomistų, 30% teisininkų. Kiekvienas liberalas, sekantis liberalizmo idėjomis, turi visus įrankius, įgalinančius kurti vertybinę visuomenę.
Mokesčiai – prievartinė konfiskacija. Progresiniai mokesčiai – mokestinė diskriminacija. Šiandien yra manipuliuojama informacija bei statistika apie santykinį skurdą. Santykinio skurdo apibūdinimas – jei tu uždirbi mažiau, nei kiti, esi santykinis skurstantysis. Absoliutus skurdas apibūdina skurdo sampratą kur kas geriau nei santykinio skurdo sąvoka. Absoliutus skurdas – neturiu ko valgyti.
Privatizacijos kertinis privalumas – valstybė neturi užsiimti verslu. Privatizacija – įmonės pardavimas verslui, o ne rinkos atidavimas į privačias rankas. Privatizuojant valstybines įmones pirma turi būti liberalizuojama rinka, o tik tada parduodama įmonė.
Atsakas politinėms manipuliacijoms:
Lietuvoje niekada nebuvo perteklinio biudžeto (išskyrus 2000 m.). nuo 2001 iki 2007 valstybė išleisdavo daugiau, nei surinkdavo pajamų į biudžetą.
Tuesday, December 8, 2009
Tuesday, October 27, 2009
Pripažink, kad pažįsti save arba globalus keleivis
Na, XXI amžiaus keleiviai, ar pasiruošę šių dienų iššūkiams ir permainoms? Ar jaučiatės pilnaverčiais šios žemės gyventojais?
Nežinote? Manau pats laikas apibūdinti šio šimtmečio žmogaus ypatumus ir pilnavertiškumo kriterijus. Esi, jei:
1. Tiki žiniasklaida ir su kiekviena diena vis labiau piktiniesi politika, užterštumu, negandomis ir kitais nihilistiniais dalykais;
2. Esi prisiekęs antiteroristas! Žinai, kad yra terorizmas. Dar žinai, kad su juo reikia kovoti. Įtari, kad teroristai turi ilgas barzdas ir išpažįsta Islamo mokymus;
3. Žiūri televizorių bent 5 valandas per parą. Bent 2 valandas iš jų sudaro reklama;
4. Naudoji tik “kokybiškus” produktus, kuriuos tau paslaugiai pasiūlo visažinės visuomenės informavimo priemonės;
5. Gyveni svajonėmis įsigyti TOKĮ namą, TOOKIAM rajone su va TOOOKIU garažu ir mansarda, nors amžiaus ketvirčiui esi pasiėmęs TIKRĄ paskolą už būstą, kuriame gyveni ne daugiau nei 4 metai;
6. Vairuoji naują arba bent jau visuomenėje pripažintą “gerą” automobilį ir tuo labai, labai didžiuojiesi;
7. Punktams 4. 5. ir 6. pakankamai pinigų neturi, nes smaugia būsto paskola. Vartojamoji gyvenimo irgi nepalengvina;
8. Turi Darbą, kurio nemėgsti, bet svajoji apie TĄ, geresni, tik nežinia kokį. Aišku tik viena, jis tavo sąskaitą turėtų papildyti bent vienu nuliu ženklesne suma, na ir dirbti nereiktų. Nes kaip gi mėgsi darbą, kurį reikia DIRBTI?
9. Kiekvieną dieną vis užtikrinčiau sau išpažįsti, kad tave pražudė valdžia ir biurokratai, valstybės tarnautojai ir valstybinės institucijos, seimai bei bankai;
10. Niekam neturi laiko;
11. Niekada nepasitenkini savo rezultatais. Nes norisi eiti ten, nežinia kur, parnešti tai, nežinia ką;
12. Su aplinka bendrauji internetinėje erdvėje pamalonindamas draugus virtualiu kokteiliu ar dovanodamas jiems žemės, ožką ar granatsvaidį virtualiuose žaidimuose.
13. Paskutini kartą laišką artimam žmogui ranka rašei prieš 10 metų.
14. Žodį KRIZĖ (ar jo sinonimus) bet kuriame pokalbyje pavartoji bent 5 kartus.
15. Jautiesi toks mažas ir nereikšmingas.
Apibendrinant, esi Vartotojas iš didžiosios raidės. Esi reklamos ir žiniasklaidos šiukšlių vergas. Esi plastmasinių vertybių fanas. O dar tas balsas galvoje, kuris į paviršių besiskverbiančių idėjų kamuolius mėto iš vienos pusės į kitą, vis vydamas šalin ar žudydamas tai vieną, tai kitą mintį. Kartais užsimąstęs kaktomuša atsitrenki į stulpą, nors tiksliai negalėtum pasakyti, apie ką tuo metu mąstei. Matyt apie viską ir nieką vienu metu. Esi lengvai suvaldomas ir paprastai manipuliuojamas. Pavyzdžiui: gavęs pirmąją ŽINUTĘ, kad N daiktas, žmogus, veiksmas yra blogis, piktiniesi, nes puikiai žinai, kad tai netiesa. Gavęs nioliktąją ŽINUTĘ apie blogąjį N daiktą, viešai gali ne tik išpažinti, bet ir struktūriškai argumentuoti N daikto blogumo savybes.
Jei kažkur giliai pripažinsi, kad toks esi, žinok esi ne vienas. Tokiu kaip tu pasaulyje - apie 80% (tyrimas atliktas “iš akies”).
Kodėl tu toks?
Visais laikais tam tikros žmonių grupės svajojo ir siekė valdyti pasaulį (ir čia tik pradžiai): religijos, valstybės, valdymo struktūros, netilpusios į savo valstybės rėmus... Iki XXI amžiaus niekam to nepavyko padaryti. Pasirodo, ginklu pasaulio neužkariausi, religija irgi, nes, žiūrėk, kitas irgi ginklų turi, ir panašiomis religinėmis sąvokomis tik skirtingai operuoja.
Prasidėjus elektros amžiui, atsirado pramonės progresas, visuomenės informavimo priemonės. O žmonių, svajojančių užvaldyti pasaulį tikrai nesumažėjo. Vystėsi karyba, politika, pramone ir, žinoma, visuomenės valdymo modeliai. Atsirado sąvokos „demokratija“ ir „laisvė“. Kopiant arčiau XXI amžiaus susikūrė masinės informavimo priemonės. Ir tada įvyko lūžis. Tam tikra žmonių grupė suprato šios naujos valdymo sistemos privalumus. Sudarė ir vykdo ilgalaikį planą - valdyti PASAULĮ!!!
Kaip tai padaryti? Nėra labai jau sudėtinga, jei tavo tikslas ilgalaikis, skaičiuojamas ne dešimtmečiais, o net šimtmečiais. Sudarai sąlygas žmogui auginti savąjį ego, maitini jį pykčiu ir liūdesiu tol, kol jį persmelkia apatija, ir depresija, užvaldo meilė virtualiam pasauliui, gniuždo laiko neturėjimas. Tarkim, tam tikra apatijos lygį jau pasiekėm. Skersai šio proceso vyksta globalizacija, tiesiogiai įtakojanti kiekvieną iš mūsų. Mes jungiamės į didesnes žmonių grupes, verslas jungiasi į korporacijas, valstybės - į sąjungas...
Nepatingėję pasidomėkite didžiausių pasaulio kompanijų tarpusavio sąsajomis. Nustebsite, kad jos neįtikėtinai glaudžiai susijusios. Tačiau kaip šį procesą dar labiau paspartinti verslo aplinkoje? Kaip įgyvendinti absoliutinį apsijungimo modeli? Juk yra daugybė mažų ir vidutinių kompanijų, kurios nesijungia arba vertina save labai brangiai. Viena iš sudedamųjų strategijos dalių – padidinti visuomenės įsiskolinimus. Pasinaudojant visuomenes informavimo priemonių įtaka SKOLA padaroma madinga. Įvykdžius šią strategijos dalį, seka kita – pasaulinė krizė. Tokiu būdu visos smulkios ir nenaudingos struktūros apjungiamos, pigiai nuperkamos arba sunaikinamos.
Pasaulis jungiasi į vis didesnius ir didesnius vienetus: JAV, Europos Sąjunga, NVS, NATO ir t.t. Panašu, kad siekiama sukurti 3 konkurencingus vienetus (su Afrika – visai kita istorija):
JAV, Kanada ir Meksika;
Europos Sąjunga;
Rytų valstybių blokas.
Dar tolimesnis žingsnis – prie šių blokų prijungti likusią pasaulio dalį.
O paskutinis – viską apjungti į vientisą bloką, su vientisu banku, vientisa kariuomene, vientisa ekonomika, vieninga žiniasklaida ir taip smagiai valdyti viską. Tad iš anksto atsistoję paplojam šiai genialiai žmonių struktūrai (grupei), kuri kantriai juda link absoliutaus pasaulio valdymo modelio.
Na o tu, žmogau, nebijok, šito vyksmo, nes tai nėra nei blogai, nei gerai. Tiksliai niekas nežino, prie ko tai prives, o gal...
Tačiau imk keletą vitaminų, kad sveikesnis visuotinę globalizaciją pasitiktum:
1. Parašyk laišką (juodu ant balto, kur reikia pašto ženklo ir voko, norint jį išsiųsti) artimam žmogui. Geriau keliems .Ir paprašyk, kad ir jie tau tokiu pat būdu atsakymą atsiųstų. Jei nepajusi jokio malonumo rašydamas ar gaudamas, bent paremsi merdintį paštą;
2. Pirk obuolius iš tų, kurie juos augina;
3. Televizorių naudok kaip namų papuošalą;
4. Remk tik tą popierinę žiniasklaidą, kuri nihilistinių straipsnių neturi (visa kita susirasi internetinėje erdvėje);
5. Apsipirk šeimos o ne milžiniškos korporacijos valdomoje parduotuvėje, nors ten keliais centais ir brangiau;
6. Pirk prekę, gamintą šalyje, kurioje gyveni;
7. Paskambinęs artimam žmogui tiesiog pasakyk, kad ji myli. Ir daugiau nieko.
O jei, mielas bičiuli, tau pasirodys, kad čia mažai, parašyk man laišką, juodu ant balto (tokį, ant kurio reikia pašto ženklus klijuoti), būtinai atrašysiu ;).
Nežinote? Manau pats laikas apibūdinti šio šimtmečio žmogaus ypatumus ir pilnavertiškumo kriterijus. Esi, jei:
1. Tiki žiniasklaida ir su kiekviena diena vis labiau piktiniesi politika, užterštumu, negandomis ir kitais nihilistiniais dalykais;
2. Esi prisiekęs antiteroristas! Žinai, kad yra terorizmas. Dar žinai, kad su juo reikia kovoti. Įtari, kad teroristai turi ilgas barzdas ir išpažįsta Islamo mokymus;
3. Žiūri televizorių bent 5 valandas per parą. Bent 2 valandas iš jų sudaro reklama;
4. Naudoji tik “kokybiškus” produktus, kuriuos tau paslaugiai pasiūlo visažinės visuomenės informavimo priemonės;
5. Gyveni svajonėmis įsigyti TOKĮ namą, TOOKIAM rajone su va TOOOKIU garažu ir mansarda, nors amžiaus ketvirčiui esi pasiėmęs TIKRĄ paskolą už būstą, kuriame gyveni ne daugiau nei 4 metai;
6. Vairuoji naują arba bent jau visuomenėje pripažintą “gerą” automobilį ir tuo labai, labai didžiuojiesi;
7. Punktams 4. 5. ir 6. pakankamai pinigų neturi, nes smaugia būsto paskola. Vartojamoji gyvenimo irgi nepalengvina;
8. Turi Darbą, kurio nemėgsti, bet svajoji apie TĄ, geresni, tik nežinia kokį. Aišku tik viena, jis tavo sąskaitą turėtų papildyti bent vienu nuliu ženklesne suma, na ir dirbti nereiktų. Nes kaip gi mėgsi darbą, kurį reikia DIRBTI?
9. Kiekvieną dieną vis užtikrinčiau sau išpažįsti, kad tave pražudė valdžia ir biurokratai, valstybės tarnautojai ir valstybinės institucijos, seimai bei bankai;
10. Niekam neturi laiko;
11. Niekada nepasitenkini savo rezultatais. Nes norisi eiti ten, nežinia kur, parnešti tai, nežinia ką;
12. Su aplinka bendrauji internetinėje erdvėje pamalonindamas draugus virtualiu kokteiliu ar dovanodamas jiems žemės, ožką ar granatsvaidį virtualiuose žaidimuose.
13. Paskutini kartą laišką artimam žmogui ranka rašei prieš 10 metų.
14. Žodį KRIZĖ (ar jo sinonimus) bet kuriame pokalbyje pavartoji bent 5 kartus.
15. Jautiesi toks mažas ir nereikšmingas.
Apibendrinant, esi Vartotojas iš didžiosios raidės. Esi reklamos ir žiniasklaidos šiukšlių vergas. Esi plastmasinių vertybių fanas. O dar tas balsas galvoje, kuris į paviršių besiskverbiančių idėjų kamuolius mėto iš vienos pusės į kitą, vis vydamas šalin ar žudydamas tai vieną, tai kitą mintį. Kartais užsimąstęs kaktomuša atsitrenki į stulpą, nors tiksliai negalėtum pasakyti, apie ką tuo metu mąstei. Matyt apie viską ir nieką vienu metu. Esi lengvai suvaldomas ir paprastai manipuliuojamas. Pavyzdžiui: gavęs pirmąją ŽINUTĘ, kad N daiktas, žmogus, veiksmas yra blogis, piktiniesi, nes puikiai žinai, kad tai netiesa. Gavęs nioliktąją ŽINUTĘ apie blogąjį N daiktą, viešai gali ne tik išpažinti, bet ir struktūriškai argumentuoti N daikto blogumo savybes.
Jei kažkur giliai pripažinsi, kad toks esi, žinok esi ne vienas. Tokiu kaip tu pasaulyje - apie 80% (tyrimas atliktas “iš akies”).
Kodėl tu toks?
Visais laikais tam tikros žmonių grupės svajojo ir siekė valdyti pasaulį (ir čia tik pradžiai): religijos, valstybės, valdymo struktūros, netilpusios į savo valstybės rėmus... Iki XXI amžiaus niekam to nepavyko padaryti. Pasirodo, ginklu pasaulio neužkariausi, religija irgi, nes, žiūrėk, kitas irgi ginklų turi, ir panašiomis religinėmis sąvokomis tik skirtingai operuoja.
Prasidėjus elektros amžiui, atsirado pramonės progresas, visuomenės informavimo priemonės. O žmonių, svajojančių užvaldyti pasaulį tikrai nesumažėjo. Vystėsi karyba, politika, pramone ir, žinoma, visuomenės valdymo modeliai. Atsirado sąvokos „demokratija“ ir „laisvė“. Kopiant arčiau XXI amžiaus susikūrė masinės informavimo priemonės. Ir tada įvyko lūžis. Tam tikra žmonių grupė suprato šios naujos valdymo sistemos privalumus. Sudarė ir vykdo ilgalaikį planą - valdyti PASAULĮ!!!
Kaip tai padaryti? Nėra labai jau sudėtinga, jei tavo tikslas ilgalaikis, skaičiuojamas ne dešimtmečiais, o net šimtmečiais. Sudarai sąlygas žmogui auginti savąjį ego, maitini jį pykčiu ir liūdesiu tol, kol jį persmelkia apatija, ir depresija, užvaldo meilė virtualiam pasauliui, gniuždo laiko neturėjimas. Tarkim, tam tikra apatijos lygį jau pasiekėm. Skersai šio proceso vyksta globalizacija, tiesiogiai įtakojanti kiekvieną iš mūsų. Mes jungiamės į didesnes žmonių grupes, verslas jungiasi į korporacijas, valstybės - į sąjungas...
Nepatingėję pasidomėkite didžiausių pasaulio kompanijų tarpusavio sąsajomis. Nustebsite, kad jos neįtikėtinai glaudžiai susijusios. Tačiau kaip šį procesą dar labiau paspartinti verslo aplinkoje? Kaip įgyvendinti absoliutinį apsijungimo modeli? Juk yra daugybė mažų ir vidutinių kompanijų, kurios nesijungia arba vertina save labai brangiai. Viena iš sudedamųjų strategijos dalių – padidinti visuomenės įsiskolinimus. Pasinaudojant visuomenes informavimo priemonių įtaka SKOLA padaroma madinga. Įvykdžius šią strategijos dalį, seka kita – pasaulinė krizė. Tokiu būdu visos smulkios ir nenaudingos struktūros apjungiamos, pigiai nuperkamos arba sunaikinamos.
Pasaulis jungiasi į vis didesnius ir didesnius vienetus: JAV, Europos Sąjunga, NVS, NATO ir t.t. Panašu, kad siekiama sukurti 3 konkurencingus vienetus (su Afrika – visai kita istorija):
JAV, Kanada ir Meksika;
Europos Sąjunga;
Rytų valstybių blokas.
Dar tolimesnis žingsnis – prie šių blokų prijungti likusią pasaulio dalį.
O paskutinis – viską apjungti į vientisą bloką, su vientisu banku, vientisa kariuomene, vientisa ekonomika, vieninga žiniasklaida ir taip smagiai valdyti viską. Tad iš anksto atsistoję paplojam šiai genialiai žmonių struktūrai (grupei), kuri kantriai juda link absoliutaus pasaulio valdymo modelio.
Na o tu, žmogau, nebijok, šito vyksmo, nes tai nėra nei blogai, nei gerai. Tiksliai niekas nežino, prie ko tai prives, o gal...
Tačiau imk keletą vitaminų, kad sveikesnis visuotinę globalizaciją pasitiktum:
1. Parašyk laišką (juodu ant balto, kur reikia pašto ženklo ir voko, norint jį išsiųsti) artimam žmogui. Geriau keliems .Ir paprašyk, kad ir jie tau tokiu pat būdu atsakymą atsiųstų. Jei nepajusi jokio malonumo rašydamas ar gaudamas, bent paremsi merdintį paštą;
2. Pirk obuolius iš tų, kurie juos augina;
3. Televizorių naudok kaip namų papuošalą;
4. Remk tik tą popierinę žiniasklaidą, kuri nihilistinių straipsnių neturi (visa kita susirasi internetinėje erdvėje);
5. Apsipirk šeimos o ne milžiniškos korporacijos valdomoje parduotuvėje, nors ten keliais centais ir brangiau;
6. Pirk prekę, gamintą šalyje, kurioje gyveni;
7. Paskambinęs artimam žmogui tiesiog pasakyk, kad ji myli. Ir daugiau nieko.
O jei, mielas bičiuli, tau pasirodys, kad čia mažai, parašyk man laišką, juodu ant balto (tokį, ant kurio reikia pašto ženklus klijuoti), būtinai atrašysiu ;).
Sunday, October 4, 2009
Žinau, kad buvai...
Hey, pilies valdove, pasakos tarpininke arba pasakoriau. Žinau, kad buvai, žinau su kokia širdim ir dūšia išvykai pro pilies vartus. Žinau, kad nesugebėdamas savo žemišku balsu išrėkti susižavėjimo, kūrei savo žirgą ir, nebodamas tuštėjančio bako, kuris vargu ar padės ryte namus pasiekti, griaudėjai pilies kuorais, kad visi girdėtų. Tie, kurių eržilai nebuvo tokie garsingi ar emocijas reikšti gėda buvo, džiaugsmą aluje skandino. Treti, sutemų sulaukę, ugninius aitvarus į dangų leido, svajonėmis apipintus, kad išlėkęs sugrįžtų ir kitąmet. Tu, kuris esi tikras ir gyvas įvykio liudininkas, neleisi meluoti, tad skaityk, o jei ko trūksta - pridėk. Pridėk taip, kad tavo žodis virstų kūnu lygiai po metu....
.x.
Ankstyvas rytas vėl privertė atmerkti abi akis. Tik atsimerkęs susivokiau, kad esu Charlevilio pilyje, o motociklo variklio gausmas iš kiemo priminė, jog šiandien - visų tautybių baikerių suvažiavimas – juk vėjui tas pats, kieno plaukus kedenti! Sintetinė kava, finaliniai potėpiai, paskutiniai apmąstymai ir visuose pilies kampeliuose vykstantys vos sekundę kitą trunkantys pasitarimai. Visiems aišku, kad niekas neaišku... Neaišku, kiek bus dalyvių, neaišku, kada atvažiuos maistas, neaišku ar bus mergiočių, neaišku, viskas neaišku...
Na, su „neaišku“ išsiaiškinom. Pasiruošę ir pasipuošę skubam prie vartų. Laukti. Įtempę ausis klausomės, ar dar neatburzgia, neatidunda. Ąžuolynas ima gausti, oras pradeda virpėti, į dangų kyla išgąsdinti paukščiai, o iš už žaluma apgaubto pilies kelio vingio išnyra pirmasis plieninis žirgas. Dar ir dar vienas. Dar akimirka, ir kelią užtvindo rūsčiai griaudžiančių motociklų kolona. Žvilgantys čiopai, dūzgiančios britvos, grėsmingi strytai – tik labai jau džiugiai iš po šalmų švyti ant jų sėdinčiųjų akys.. Prasideda.
.x.
Iš pilies kiemo išnyra staugimas „am a warrior“, staugimui iš paskos - motociklas, na, o jiems pavymui ir pats raitelis. Visi trys rėžiasi į užsiregistruoti bandančių, bet pakankamai pinigėlių nesukrapštančių baikerių motociklus. Visi virsta ant pilko asfalto it šalnos pakąsti, tik staugimas pasislepia kažkur ąžuolų lapijoje. Kovotojas arba „warrioras“ vaduojasi iš po motociklo, o nukentėjusiojo žirgelio šeimininkas tiesiog auga kartu su savo įniršiu, visa tai aiškiai iliustruodamas veido raudoniu. Kaltininkas - didis vyras, motociklus sukiloja viena ranka. Reziumė – nukentėję nuryja savo pyktį ir ne tik už dyką įleidžiami į renginį, bet dar ir dėžę alaus už nuostolius gauna – kad ryti sprangų pyktį būtų lengviau.
.x.
Tamsu nors į akį durk. O tamsoje ne ką ir pribadysi... Stebiu, kaip prie vartų lėtai lėtai privažiuoja „britva“. Keistoka tokia - plastmasės velkasi iš paskos, viena moto rankena kabaluoja ties vairuotojo kojomis. Nuo jos nusiropščia žmogutis, kiek apibrozdintas ir šiaip įvairiomis žaizdomis žaizdelėmis pasidabinęs.
- Buk geras, paskolink prožektorių, – sako. - Nes panos ir piniginės nerandu... Paskolinu, žinoma. Piniginė randama nepraėjus nei pusvalandžiui, o panelė tik rytui išaušus išsiduoda dešinės kojos šlubčiojimu. Visi gyvi ir tarsi laimingi.
.x.
Virš besilinksminančiųjų jau kabo mėnulis. Į pilies kiemą įvairuoja GARDA automobilis su visais atributais. Sustoja. Iš jo iššoka keletas angelų sargų. Kaip suprantu, labai rimtai nusiteikę. Tuo tarpu didžiojoje palapinėje, šokių aikštelėje vyksta veiksmas: susikibę už parankių baikeriai paneles šokdina. Kvatoja visi ir sukas kaip vijurkai. Na, o tvarkos saugotojams tenka išvažiuoti it musę kandusiems. Ne tokio jie veiksmo tikėjosi.
.x.
Virš besilinksminančiųjų vis dar kabo mėnulis. Į kiemą vėl įrieda ta pati GARDA su tuo pačiu automobiliu. Tik šį kartą neatlaiko prie pulto besidarbuojančio Notorious DJ nervai. Dar svečiams nespėjus iš automobilio išsirangyti, suskamba pirmieji Ice T atliekamo kūrinio (tiesa, pasak paties DJ - žodžiai Petro Gaulės, Muzika Raudonykio) fragmentai. Visi šoka ir dainuoja „Cop killer, fuck police brutality“!
.x.
Priešais pilį – staugimas, rėkimas, dulkių kamuoliai ir kažkoks susiėmimas. Apsauga užmato netvarką. Tekini puola link veiksmo per racijas susišūkaudami, kad pagalbos reikia. Bėga gerkles išvertę: „they are fighting, they are fighting“ – suprask, masinės muštynės. Aš iš paskos vaizdų pasižiūrėti. Matau, kaip apsauginiai prišokę nustėrsta. Ir aš prišoku – o ten baikeriai virvę betraukią. Ir vaizdelis neblogas – vienoje pusėje vyrai ąžuolai galiūnai traukdami pagalbos šaukiasi niurzgėdami, kad jėgos nelygios, kitoje pusėje panelės. O jos nešpėtnos. Viena, žiūrėk, net visais dviem pirštais į virvę įsirėžusi, kad manikiūro nesusigadintų. Kita ne tiek virvės gviešiais, kiek stengiasi, kad kokteilis veiksmo sūkury neišsilaistytų. Pati pirmoji, palaidinukę ant kaktos užsitraukusi, vyrus gražiais moteriškais atributais gąsdina. Laimėtojų pusė aiški...
.x.
Charlevilio pilis laikoma vaiduoklių gausiausiai apgyvendinta pilimi visoje Airijoje. Įvijais mediniais laiptais kylu į miegamąjį. Ten, broliškame kape, knarkia būrys darbščiųjų renginio dvasių. Išskyrus vieną... „Chebra, negaliu užmigt.“ – dejuoja, - „labai jau gamtinis reikalas prispaudė.“ O iki tupinyčios per visą pilį tamsoje eiti reikia. Tik vienam į tokias vietas nakties mėnesienos laižomoje pilyje vaikščioti lyg ir ne lygis, lyg ir nejauku... Lydžiu...
.x.
Rytas. Visi, jo sulaukę, kuria žirgus. Išskyrus keletą, kurie, pasikinkę būrį draugu, po kiemą motus stumdosi. Kai kurie, prisistumdę, meta užsispyrėlius į krūmus. Viltingai laukiu laimėtojų ir prizų įteikimų. Matau ilgiausio stumdymo varžybų laimėtoją. Ploju. Už tai sulaukiu tik keleto riebesnių keiksmų (matyt, iš pačių motociklų savininkų), kuriuos greitai keičia gailūs pagalbos kauksmai: „Ar parveši mane namo? O gal tu parveši?“. Neriu į krūmus - matyt čia ne varžybų būta...
.x.
Po pilies kiemą tampomi laidai, primuturiuojami prie kai kurių motociklų. Pasirodo, čia toks populiarus motociklo kūrimo būdas. Vienas užkurtasis, nušvitęs šypsena, pradeda kuistis po kišenes. Randa. Randa cigaretes, vieną pirštinę ir galiausiai (beje, iš tos pačios kišenės!!!) išsitraukia akinius. Užsideda. Lenkiškai pradeda mamą minėti. Prieinu arčiau, ir ką jus manote? Akinių stiprumas primena žiūronus. Tik va bėda – vieno žiūroninio akuliaro trūksta... Matau, kaip nelaimėlio draugai ant motų sušokę pajuda namų link. Matau, kaip nelaimėlis, užsimaukšlinęs šiek tiek per ankštą šalmą, į jį sugrūda akinių likučius ir, vieną akį užmerkęs, išskuba įkandin. Dyvų dyvai...
.x.
Vaiskus rytas. Saulutė į akis žibina. Vairuotojai slankioja paniurę, o nevairuojantys kupini linksmybės. Vienas linksmuolis užšokęs ant galingo moto sugebėjimus demonstruoja. Jis ant moto raitas, motociklas birbia, bet vietoje stovi, o galinis ratas kad sukasi kad sukasi. Užu jo – į mašiną bandanti įlipti mergiotė. Tiesa, ne kaip jai sekasi, nes akmenų kruša, slystanti iš po linksmuolio ratų, jai ant nugaros krenta ir jos automobiliui stogą kaso. Gražu man.
.x.
Vis dar kita diena. Apie pietus iš tik jam težinomų užkaborių pasirodo vienas iš organizatorių. Kiek patinęs ir labai jau nustebęs. NĖRA MOCO!!! Dabar jau mamą mini rusiškai. Ir VĖL NĖRA MOCO!!! Kažkas teiraujasi, ar jis vakar savo motociklo burtų keliu nebus pralošęs. Kipišas. Na nėra ir viskas. Kažkas pradeda kvatoti, iš kažkur atsiranda rakteliai, na o motą ponui baikeriui tenka susirasti pačiam. Pagraudenantis žodis – neverk radęs, nesidžiauk pametęs
Na, o tiems, kas nebuvo, arba buvo, bet sarmatijasi pasisakyti, bet...
Viskas, kas vyko tą ypatingą savaitgalį pilyje, užkūrė ugnį, kurios vardas Phantom Riders. Ugnį, kurią išsivežė kiekvienas pabuvojęs. Ne tik pabuvojęs, bet ir padangą lyšną sudeginęs, kiaurai peršlapęs, iš rankų slystantį balioną begaudydamas ar šiaip linksmai lenkų pusėj atsikėlęs, akinius ar telefoną pievoj pametęs. Ir veš ją kaip deglą per visa savo pažįstamų ratą, o šie neš ją toliau ir toliau, vis labiau ir labiau iškraipydami tikrąją istoriją. Ją dar labiau nuspalvindami, kampus užaštrindami ar apgludindami. Ir nesvarbu, kokios spalvos ugneles pamatys nebuvusieji, tačiau jie patys tos ugnies kibirkštėlę atsiveš kitąmet. Netiki? Atvažiuok ir pamatysi...
Linkėjimai ugningiems...
Iš pelenų į pelenus, su ugnim ar be jos. Iš pilies į tą pačią pilį, nes su tokiais draugais ir priešas nereikalingas...
Cheeeeeers!
Tą vakarą, kai pas tave ateisiu, pajusi vėjo kvapą. Vėjo, kuris šiame pasaulyje nepažabojamas jokiais žodžiais, o aname - jokiais užkeikimais. Vėjo vaikas... Taip mums pavymui galvas linguotų mūsų senoliai. Vėjo vaikas, galintis pažaboti juodąjį sutemų drakoną, draskantį svajones ir sapnus spalvotus. Vėjo vaikas, niekada neužaugantis ir neišaugantis iš savo valiūkiškos esybės. Nes jis suvokia. Jis yra. Jis nenugalimas. Šnekėk su vėju. Pajusk jį. Jis tavo draugas per amžius...
.x.
Ankstyvas rytas vėl privertė atmerkti abi akis. Tik atsimerkęs susivokiau, kad esu Charlevilio pilyje, o motociklo variklio gausmas iš kiemo priminė, jog šiandien - visų tautybių baikerių suvažiavimas – juk vėjui tas pats, kieno plaukus kedenti! Sintetinė kava, finaliniai potėpiai, paskutiniai apmąstymai ir visuose pilies kampeliuose vykstantys vos sekundę kitą trunkantys pasitarimai. Visiems aišku, kad niekas neaišku... Neaišku, kiek bus dalyvių, neaišku, kada atvažiuos maistas, neaišku ar bus mergiočių, neaišku, viskas neaišku...
Na, su „neaišku“ išsiaiškinom. Pasiruošę ir pasipuošę skubam prie vartų. Laukti. Įtempę ausis klausomės, ar dar neatburzgia, neatidunda. Ąžuolynas ima gausti, oras pradeda virpėti, į dangų kyla išgąsdinti paukščiai, o iš už žaluma apgaubto pilies kelio vingio išnyra pirmasis plieninis žirgas. Dar ir dar vienas. Dar akimirka, ir kelią užtvindo rūsčiai griaudžiančių motociklų kolona. Žvilgantys čiopai, dūzgiančios britvos, grėsmingi strytai – tik labai jau džiugiai iš po šalmų švyti ant jų sėdinčiųjų akys.. Prasideda.
.x.
Iš pilies kiemo išnyra staugimas „am a warrior“, staugimui iš paskos - motociklas, na, o jiems pavymui ir pats raitelis. Visi trys rėžiasi į užsiregistruoti bandančių, bet pakankamai pinigėlių nesukrapštančių baikerių motociklus. Visi virsta ant pilko asfalto it šalnos pakąsti, tik staugimas pasislepia kažkur ąžuolų lapijoje. Kovotojas arba „warrioras“ vaduojasi iš po motociklo, o nukentėjusiojo žirgelio šeimininkas tiesiog auga kartu su savo įniršiu, visa tai aiškiai iliustruodamas veido raudoniu. Kaltininkas - didis vyras, motociklus sukiloja viena ranka. Reziumė – nukentėję nuryja savo pyktį ir ne tik už dyką įleidžiami į renginį, bet dar ir dėžę alaus už nuostolius gauna – kad ryti sprangų pyktį būtų lengviau.
.x.
Tamsu nors į akį durk. O tamsoje ne ką ir pribadysi... Stebiu, kaip prie vartų lėtai lėtai privažiuoja „britva“. Keistoka tokia - plastmasės velkasi iš paskos, viena moto rankena kabaluoja ties vairuotojo kojomis. Nuo jos nusiropščia žmogutis, kiek apibrozdintas ir šiaip įvairiomis žaizdomis žaizdelėmis pasidabinęs.
- Buk geras, paskolink prožektorių, – sako. - Nes panos ir piniginės nerandu... Paskolinu, žinoma. Piniginė randama nepraėjus nei pusvalandžiui, o panelė tik rytui išaušus išsiduoda dešinės kojos šlubčiojimu. Visi gyvi ir tarsi laimingi.
.x.
Virš besilinksminančiųjų jau kabo mėnulis. Į pilies kiemą įvairuoja GARDA automobilis su visais atributais. Sustoja. Iš jo iššoka keletas angelų sargų. Kaip suprantu, labai rimtai nusiteikę. Tuo tarpu didžiojoje palapinėje, šokių aikštelėje vyksta veiksmas: susikibę už parankių baikeriai paneles šokdina. Kvatoja visi ir sukas kaip vijurkai. Na, o tvarkos saugotojams tenka išvažiuoti it musę kandusiems. Ne tokio jie veiksmo tikėjosi.
.x.
Virš besilinksminančiųjų vis dar kabo mėnulis. Į kiemą vėl įrieda ta pati GARDA su tuo pačiu automobiliu. Tik šį kartą neatlaiko prie pulto besidarbuojančio Notorious DJ nervai. Dar svečiams nespėjus iš automobilio išsirangyti, suskamba pirmieji Ice T atliekamo kūrinio (tiesa, pasak paties DJ - žodžiai Petro Gaulės, Muzika Raudonykio) fragmentai. Visi šoka ir dainuoja „Cop killer, fuck police brutality“!
.x.
Priešais pilį – staugimas, rėkimas, dulkių kamuoliai ir kažkoks susiėmimas. Apsauga užmato netvarką. Tekini puola link veiksmo per racijas susišūkaudami, kad pagalbos reikia. Bėga gerkles išvertę: „they are fighting, they are fighting“ – suprask, masinės muštynės. Aš iš paskos vaizdų pasižiūrėti. Matau, kaip apsauginiai prišokę nustėrsta. Ir aš prišoku – o ten baikeriai virvę betraukią. Ir vaizdelis neblogas – vienoje pusėje vyrai ąžuolai galiūnai traukdami pagalbos šaukiasi niurzgėdami, kad jėgos nelygios, kitoje pusėje panelės. O jos nešpėtnos. Viena, žiūrėk, net visais dviem pirštais į virvę įsirėžusi, kad manikiūro nesusigadintų. Kita ne tiek virvės gviešiais, kiek stengiasi, kad kokteilis veiksmo sūkury neišsilaistytų. Pati pirmoji, palaidinukę ant kaktos užsitraukusi, vyrus gražiais moteriškais atributais gąsdina. Laimėtojų pusė aiški...
.x.
Charlevilio pilis laikoma vaiduoklių gausiausiai apgyvendinta pilimi visoje Airijoje. Įvijais mediniais laiptais kylu į miegamąjį. Ten, broliškame kape, knarkia būrys darbščiųjų renginio dvasių. Išskyrus vieną... „Chebra, negaliu užmigt.“ – dejuoja, - „labai jau gamtinis reikalas prispaudė.“ O iki tupinyčios per visą pilį tamsoje eiti reikia. Tik vienam į tokias vietas nakties mėnesienos laižomoje pilyje vaikščioti lyg ir ne lygis, lyg ir nejauku... Lydžiu...
.x.
Rytas. Visi, jo sulaukę, kuria žirgus. Išskyrus keletą, kurie, pasikinkę būrį draugu, po kiemą motus stumdosi. Kai kurie, prisistumdę, meta užsispyrėlius į krūmus. Viltingai laukiu laimėtojų ir prizų įteikimų. Matau ilgiausio stumdymo varžybų laimėtoją. Ploju. Už tai sulaukiu tik keleto riebesnių keiksmų (matyt, iš pačių motociklų savininkų), kuriuos greitai keičia gailūs pagalbos kauksmai: „Ar parveši mane namo? O gal tu parveši?“. Neriu į krūmus - matyt čia ne varžybų būta...
.x.
Po pilies kiemą tampomi laidai, primuturiuojami prie kai kurių motociklų. Pasirodo, čia toks populiarus motociklo kūrimo būdas. Vienas užkurtasis, nušvitęs šypsena, pradeda kuistis po kišenes. Randa. Randa cigaretes, vieną pirštinę ir galiausiai (beje, iš tos pačios kišenės!!!) išsitraukia akinius. Užsideda. Lenkiškai pradeda mamą minėti. Prieinu arčiau, ir ką jus manote? Akinių stiprumas primena žiūronus. Tik va bėda – vieno žiūroninio akuliaro trūksta... Matau, kaip nelaimėlio draugai ant motų sušokę pajuda namų link. Matau, kaip nelaimėlis, užsimaukšlinęs šiek tiek per ankštą šalmą, į jį sugrūda akinių likučius ir, vieną akį užmerkęs, išskuba įkandin. Dyvų dyvai...
.x.
Vaiskus rytas. Saulutė į akis žibina. Vairuotojai slankioja paniurę, o nevairuojantys kupini linksmybės. Vienas linksmuolis užšokęs ant galingo moto sugebėjimus demonstruoja. Jis ant moto raitas, motociklas birbia, bet vietoje stovi, o galinis ratas kad sukasi kad sukasi. Užu jo – į mašiną bandanti įlipti mergiotė. Tiesa, ne kaip jai sekasi, nes akmenų kruša, slystanti iš po linksmuolio ratų, jai ant nugaros krenta ir jos automobiliui stogą kaso. Gražu man.
.x.
Vis dar kita diena. Apie pietus iš tik jam težinomų užkaborių pasirodo vienas iš organizatorių. Kiek patinęs ir labai jau nustebęs. NĖRA MOCO!!! Dabar jau mamą mini rusiškai. Ir VĖL NĖRA MOCO!!! Kažkas teiraujasi, ar jis vakar savo motociklo burtų keliu nebus pralošęs. Kipišas. Na nėra ir viskas. Kažkas pradeda kvatoti, iš kažkur atsiranda rakteliai, na o motą ponui baikeriui tenka susirasti pačiam. Pagraudenantis žodis – neverk radęs, nesidžiauk pametęs
Na, o tiems, kas nebuvo, arba buvo, bet sarmatijasi pasisakyti, bet...
Viskas, kas vyko tą ypatingą savaitgalį pilyje, užkūrė ugnį, kurios vardas Phantom Riders. Ugnį, kurią išsivežė kiekvienas pabuvojęs. Ne tik pabuvojęs, bet ir padangą lyšną sudeginęs, kiaurai peršlapęs, iš rankų slystantį balioną begaudydamas ar šiaip linksmai lenkų pusėj atsikėlęs, akinius ar telefoną pievoj pametęs. Ir veš ją kaip deglą per visa savo pažįstamų ratą, o šie neš ją toliau ir toliau, vis labiau ir labiau iškraipydami tikrąją istoriją. Ją dar labiau nuspalvindami, kampus užaštrindami ar apgludindami. Ir nesvarbu, kokios spalvos ugneles pamatys nebuvusieji, tačiau jie patys tos ugnies kibirkštėlę atsiveš kitąmet. Netiki? Atvažiuok ir pamatysi...
Linkėjimai ugningiems...
Iš pelenų į pelenus, su ugnim ar be jos. Iš pilies į tą pačią pilį, nes su tokiais draugais ir priešas nereikalingas...
Cheeeeeers!
Tą vakarą, kai pas tave ateisiu, pajusi vėjo kvapą. Vėjo, kuris šiame pasaulyje nepažabojamas jokiais žodžiais, o aname - jokiais užkeikimais. Vėjo vaikas... Taip mums pavymui galvas linguotų mūsų senoliai. Vėjo vaikas, galintis pažaboti juodąjį sutemų drakoną, draskantį svajones ir sapnus spalvotus. Vėjo vaikas, niekada neužaugantis ir neišaugantis iš savo valiūkiškos esybės. Nes jis suvokia. Jis yra. Jis nenugalimas. Šnekėk su vėju. Pajusk jį. Jis tavo draugas per amžius...
Monday, September 21, 2009
Išvažiuojam... tad kviečiam pintai žalio vyno...
Sveiki visi,
Nusprendėm palikti šią žaliąją salą ir grįžti į Lietuvą... Tad kviečiam mielieji sveteliai į karčiamėlę vakaronei šį šeštadienį 20.00 į No Name barą, esantį virš Hogans. Šoksim trypsim ir dainuosim...
Laukiam visų!!!
Žemėlapis:
View No Name Bar in a larger map
Nusprendėm palikti šią žaliąją salą ir grįžti į Lietuvą... Tad kviečiam mielieji sveteliai į karčiamėlę vakaronei šį šeštadienį 20.00 į No Name barą, esantį virš Hogans. Šoksim trypsim ir dainuosim...
Laukiam visų!!!
Žemėlapis:
View No Name Bar in a larger map
Sunday, September 6, 2009
Gi saviems...
Šeštadienio rytas. Skubam, nes žiauriai vėluojam...
Susitikimo pobūdis labai jau netradicinis - į talką važiuojam. Susitinkame kaip visada... Kas ratuoti dvejais - šauna į priekį, mes gi su ketveriais - vejamės...
Pilis pasitinka romiu ąžuolų ošimu ir pilnu kiemu įvairiaspalvių motų. Čia pat ir jų šeimininkai, iš viso Airijos svieto, iš visų kampų ir kampelių sulėkę, suvažiavę, sugriuvę ing talką. Kas variklio kriokimą, pakeliui ne vieną praeivį suklusti privertusį, demonstruoja, kas savo numylėtiniu, šimtų eiklių žirgų galia apdovanotu, mandravodamas žvyruotą pilies kiemą zvimbdamas raižo. O jau tų šarvų raibumas, kamanų bei pentinų blizgumas, šalmų prašmatnumas. Tik raibos sakalo plunksnos už atbrailos betrūksta. Galėtų į bet kurią prašmatniausią puotą svečian kraštan pasiduoti - neapsijuoktų. Bet mes gi apie talką šnektą pradėjom, tad gal ir pratęskim.
Ir macna gi buvo talka! Visi neraginami ir neįkalbinėjami sau darbų susirado ir padėjimo iš šalies neprašė. Visi it bitės po pilį ir jos kiemą pasklido: anas, ilgas ir labai jau kuklus, palapinės kuorus griovė, tas, žalia, kartais nakties tamsybėje pranykstančia karieta atvykęs, įmantrius įrenginius kito savaitgalio zabovoms meistravo, dar kitas, kalvystės amatą išmanęs, žiežirbom svaidėsi ir dailius darbus tvėrė. Kas baltas didžiosios palapinės sienas lipdė, metalo strypus it šapelius iš vienos vietos į kitą kilnojo, kas, vėzdą pasigriebęs, senus padargus su žeme lygino ar žoles piktąsias iš po pilies pamatų kirto, kas šimtmečių dulkes nuo pilies grindų braukė ar kuoka pasišvytruodamas virbus akmeningon žemėn kalė. Kad ir kokį darbą pasigavę nieks atilsio neieškojo, net kviečiami karšto midaus nuragauti nepasidavė. Gi su visais. Gi visiems. Gi saviems...
Pilies senbuviai irgi nesnaudė. Juk atvykėlius ne tik prie darbo pristatyti, bet ir priimt, pasodint ir palinksmint reikėjo, dar ir zabovų visokių primislyt, kad svečias ant stalo barzdos per miegus barščiuos nemirkytų.
Dienai pasenus, nakčiai užgimus, dar talkapuotei dorai neįsisiūbavus, visi talkininkai per drėgną laukų juodybę į slėpiningąją grotą nuboginti buvo ir, pilies ramybės paslaptį atvėrę, tyros gaidos liūliuojami, prie begalės jaukių ugnelių širdis šildėsi. Kiek ten smarkių brolių ir sesių tylon pasinėrę vandens bruzdesio bei Jūratės istorijos klausės, tik ten buvę težino.
Vėliau, nakčiai subrendus, puota vakarinėje menėje prie židinio ošė, dainom ir pasakorių istorijom apvainikuota. O kas ryto sulaukė, tam ir dabar širdį šiltai kutena. Gi su visais. Gi visiems. Gi saviems...
Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, nors per barzdą varvėjo, bet linksmybės netrūko.
Susitikimo pobūdis labai jau netradicinis - į talką važiuojam. Susitinkame kaip visada... Kas ratuoti dvejais - šauna į priekį, mes gi su ketveriais - vejamės...
Pilis pasitinka romiu ąžuolų ošimu ir pilnu kiemu įvairiaspalvių motų. Čia pat ir jų šeimininkai, iš viso Airijos svieto, iš visų kampų ir kampelių sulėkę, suvažiavę, sugriuvę ing talką. Kas variklio kriokimą, pakeliui ne vieną praeivį suklusti privertusį, demonstruoja, kas savo numylėtiniu, šimtų eiklių žirgų galia apdovanotu, mandravodamas žvyruotą pilies kiemą zvimbdamas raižo. O jau tų šarvų raibumas, kamanų bei pentinų blizgumas, šalmų prašmatnumas. Tik raibos sakalo plunksnos už atbrailos betrūksta. Galėtų į bet kurią prašmatniausią puotą svečian kraštan pasiduoti - neapsijuoktų. Bet mes gi apie talką šnektą pradėjom, tad gal ir pratęskim.
Pilies senbuviai irgi nesnaudė. Juk atvykėlius ne tik prie darbo pristatyti, bet ir priimt, pasodint ir palinksmint reikėjo, dar ir zabovų visokių primislyt, kad svečias ant stalo barzdos per miegus barščiuos nemirkytų.
Dienai pasenus, nakčiai užgimus, dar talkapuotei dorai neįsisiūbavus, visi talkininkai per drėgną laukų juodybę į slėpiningąją grotą nuboginti buvo ir, pilies ramybės paslaptį atvėrę, tyros gaidos liūliuojami, prie begalės jaukių ugnelių širdis šildėsi. Kiek ten smarkių brolių ir sesių tylon pasinėrę vandens bruzdesio bei Jūratės istorijos klausės, tik ten buvę težino.
Vėliau, nakčiai subrendus, puota vakarinėje menėje prie židinio ošė, dainom ir pasakorių istorijom apvainikuota. O kas ryto sulaukė, tam ir dabar širdį šiltai kutena. Gi su visais. Gi visiems. Gi saviems...
Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, nors per barzdą varvėjo, bet linksmybės netrūko.
Wednesday, June 24, 2009
1523 blizgės
Dedikuoju Gyntei, nepabūgusiam mano žvejybos įgūdžių...
Rytas. Labai jau ankstyvas rytas, kai iš šilto patalo gali prikelti tik švelni smilga nosyje. Kylam ir, tekant saulei po mažamiegės nakties išlydėti į sunkią kelionę sugriūnam į automobilį. Jame mūsų jau laukia žvejybinė nuotaika. Pabumbėję apie mielų draugų budinimo technologijas ir principus, judame aušros link. Vos išriedėjus iš saugaus kiemo, miške mūsų tyko pirmasis nuotykis. Tiksliau tariant, du nuotykiai, apsirėdę žalios spalvos uniformomis, papuoštomis ištaigingu pavadinimu “GARDA”. Nuotykiai nutraukia mūsų kelionę kelioms akimirkoms ir mandagiai paklausia, ar nematėme degančio automobilio miškelio prieigose. Sumišę, šilti ir dar ne visai pasiruošę šiam maloniam pokalbiui, aiškinamės, kodėl gi jie, matę, apžiūrėję ir įvertinę degančios mašinos vaizdinį, klausinėja taikingų žvejų, kurie daugiau bendro su vandeniu, ne su ugnimi turi. Pakerėti šio žavaus susitikimo, judame toliau. Šliaužiame pro vis dar smilkstantį automobilinį laužą. Panelė navigacija rekomenduoja sukti i dešinę...
Keliones metu lū-ži-nė-ju. Panelė navigacija padeda išsilaikyti šio pasaulio prieigose. Štai sekantis nuotykis – tiltas per upę, kurio grindinys – dailiai sukrautos lentos (tik sukrautos, jokiu tvirtinimų čia nereikia... Sutvirtinimai - ponų išmislas). Įveikta. Dabar jau užslepiam geležinį motorizuotą žirgą krūmuose, kad koks žaismingai nusiteikęs nuotykis nesugalvotų padaryti laužo iš mūsų vienintelės susisiekimo su XXI amžiumi priemonės.
Patikriname, ar ginkluotė ir akipiruotė pilnai atitinka mūsų keliamus reikalavimus žvejybos nuotykiui, sulipame į aulinius botus ir. Stovėdamas pievoje ir tolumoje matydamas upę, netveriu pagunda tiesiog čia ir dabar išbandyti savo negausius žvejybinius įgūdžius, “Tikrai „damesčiau“, tik kaži ką lengviau, blizgę ar meškerę?” –svarsto manasis ego.
Instinktas gena mus upės link. Įveiktos dvi rimtos kliūtys – spygliuotos tvoros. Mano draugas, demonstruodamas savąjį lankstumą, šliaužia pro tarpą, aš gi, lavindamas alpinizmo įgūdžius, lipu per viršų. Tikra komanda: kiekvienas turi savo sritį bei stiliaus bagažą...
Nepaeiname nė trijų kilometrų, kaip randame viečikę, kur yra tikimybė užmesti ir ištraukti sveiką blizgę. Pirmas prisėdimas, po pora „jonukų“ (tokie lietuviški glaistyti sūreliai), pavadėliai, blizgės, ritės ir... metimas! Tikrai sėkmingas – iš po vandens išplėšiu pirmąjį šios dienos žolių kuokštą. Antrasis metimas dar sėkmingesnis: blizgė ir pavadėlis lieka medžio viršūnėje. Negi karstysies kaip koks piemuo? Žvejai po medžius juk nelaipioja...
Mano draugas eina pirmyn. Mat dviem vienoje mažytėje properšoje vietos mažoka. O jei jis pagaus MANO ŽUVĮ?.. Taip properša po properšos žvejojame upe aukštyn. Už mūsų – trys žirgai, kurie jaučiasi paupio šeimininkais bei akylai stebi mus, vis keisdami žvalgybos pozicijas. Nusprendžiam, kad jie mus filmuoja. Kam daugiau kiltų noras stebėti taikius ir mieguistus žemės gyventojus iš visų rakursų ir skirtingų atstumų...
“OOOO, yrrrraaaa! Ir kažkas didelio!”- Sušunka mano bendrininkas. Metu meškerę ir rėkdamas puolu link jo, siūlydamas visokeriopą pagalbą. Stebiu grumtynes. Lydeka grumiasi už teisę gyventi, žvejys - už dvikovos malonumą ir gardžią vakarienę. Vakarienė laimi. Kaip tikras ginklanešys, iškilmingai ištraukiu laimikį iš vandens. Gražuolė lydeka... Noras atstatyti dviejų žvejų netiesioginių varžybų pusiausvyrą į 1:1 veja į sekančią, žuvingesnę properšą. Blizgė Nr. 1 atlaiko 15 metimų, blizgė Nr. 2 - 18, blizgė Nr. 3 - net 3 metimus. Kraujuojančia širdim atsisveikinu su paskutiniu pavadėliu ir visomis anksčiau minėtomis blizgėmis.
“Yrrraaaa” – kolegos šaižus šūksnis išgąsdina medyje snaudusią pempę. Nepastebimai persvara didėja iki 2:0. Persvarą atstatau profesionaliu judesiu nukaudamas meškerę į savo kairįjį kelią. 2:15 mano naudai, pripažįstamas meškerės pralaimėjimas. Einu klausti kolegos, kur jis ta meškerę įsigijo, nes po dvikovos tam tikra įranga (meškerė ir 1523 blizgės) turės sugrįžti į mano kolegos dar šį rytą buvusį kupiną iždą.
Surenčiu iš meškerės likučių daiktą, panašų į botkotį ir spiningauju toliau. Tiesa, karts nuo karto novatoriškos meškerės galas skrieja kartu su blizge. Juk yra tikimybė (ir gan nemaža), kad blizgės nėrimo į vandenį metu žuvis supanikuos ir sustings, na o jau tada meškerykočio galas padarys savo juodą darbą ir pasitarnaus kaip žeberklas.
Žvejyba tęsiasi iki tol, kol į vandens žoles amžinajam atilsiui atgula paskutinė blizgė.
Po ilgu laimikio paieškų mūsų vėl laukia kelionė link XXI amžiaus. Sunki ir varginanti kelionė, nes mano kolega, nesugebėdamas išdidžiai nešti laimikio rankose, tempia jį iš paskos.
Apsunkusiais botais pasiekiame plieninį žirgą, aptariame kavos palikimo automobilyje ir nenusinešimo į žvejybą priežastis ir...
Pabaiga..
Rytas. Labai jau ankstyvas rytas, kai iš šilto patalo gali prikelti tik švelni smilga nosyje. Kylam ir, tekant saulei po mažamiegės nakties išlydėti į sunkią kelionę sugriūnam į automobilį. Jame mūsų jau laukia žvejybinė nuotaika. Pabumbėję apie mielų draugų budinimo technologijas ir principus, judame aušros link. Vos išriedėjus iš saugaus kiemo, miške mūsų tyko pirmasis nuotykis. Tiksliau tariant, du nuotykiai, apsirėdę žalios spalvos uniformomis, papuoštomis ištaigingu pavadinimu “GARDA”. Nuotykiai nutraukia mūsų kelionę kelioms akimirkoms ir mandagiai paklausia, ar nematėme degančio automobilio miškelio prieigose. Sumišę, šilti ir dar ne visai pasiruošę šiam maloniam pokalbiui, aiškinamės, kodėl gi jie, matę, apžiūrėję ir įvertinę degančios mašinos vaizdinį, klausinėja taikingų žvejų, kurie daugiau bendro su vandeniu, ne su ugnimi turi. Pakerėti šio žavaus susitikimo, judame toliau. Šliaužiame pro vis dar smilkstantį automobilinį laužą. Panelė navigacija rekomenduoja sukti i dešinę...
Keliones metu lū-ži-nė-ju. Panelė navigacija padeda išsilaikyti šio pasaulio prieigose. Štai sekantis nuotykis – tiltas per upę, kurio grindinys – dailiai sukrautos lentos (tik sukrautos, jokiu tvirtinimų čia nereikia... Sutvirtinimai - ponų išmislas). Įveikta. Dabar jau užslepiam geležinį motorizuotą žirgą krūmuose, kad koks žaismingai nusiteikęs nuotykis nesugalvotų padaryti laužo iš mūsų vienintelės susisiekimo su XXI amžiumi priemonės.
Patikriname, ar ginkluotė ir akipiruotė pilnai atitinka mūsų keliamus reikalavimus žvejybos nuotykiui, sulipame į aulinius botus ir. Stovėdamas pievoje ir tolumoje matydamas upę, netveriu pagunda tiesiog čia ir dabar išbandyti savo negausius žvejybinius įgūdžius, “Tikrai „damesčiau“, tik kaži ką lengviau, blizgę ar meškerę?” –svarsto manasis ego.
Instinktas gena mus upės link. Įveiktos dvi rimtos kliūtys – spygliuotos tvoros. Mano draugas, demonstruodamas savąjį lankstumą, šliaužia pro tarpą, aš gi, lavindamas alpinizmo įgūdžius, lipu per viršų. Tikra komanda: kiekvienas turi savo sritį bei stiliaus bagažą...
Nepaeiname nė trijų kilometrų, kaip randame viečikę, kur yra tikimybė užmesti ir ištraukti sveiką blizgę. Pirmas prisėdimas, po pora „jonukų“ (tokie lietuviški glaistyti sūreliai), pavadėliai, blizgės, ritės ir... metimas! Tikrai sėkmingas – iš po vandens išplėšiu pirmąjį šios dienos žolių kuokštą. Antrasis metimas dar sėkmingesnis: blizgė ir pavadėlis lieka medžio viršūnėje. Negi karstysies kaip koks piemuo? Žvejai po medžius juk nelaipioja...
Mano draugas eina pirmyn. Mat dviem vienoje mažytėje properšoje vietos mažoka. O jei jis pagaus MANO ŽUVĮ?.. Taip properša po properšos žvejojame upe aukštyn. Už mūsų – trys žirgai, kurie jaučiasi paupio šeimininkais bei akylai stebi mus, vis keisdami žvalgybos pozicijas. Nusprendžiam, kad jie mus filmuoja. Kam daugiau kiltų noras stebėti taikius ir mieguistus žemės gyventojus iš visų rakursų ir skirtingų atstumų...
“OOOO, yrrrraaaa! Ir kažkas didelio!”- Sušunka mano bendrininkas. Metu meškerę ir rėkdamas puolu link jo, siūlydamas visokeriopą pagalbą. Stebiu grumtynes. Lydeka grumiasi už teisę gyventi, žvejys - už dvikovos malonumą ir gardžią vakarienę. Vakarienė laimi. Kaip tikras ginklanešys, iškilmingai ištraukiu laimikį iš vandens. Gražuolė lydeka... Noras atstatyti dviejų žvejų netiesioginių varžybų pusiausvyrą į 1:1 veja į sekančią, žuvingesnę properšą. Blizgė Nr. 1 atlaiko 15 metimų, blizgė Nr. 2 - 18, blizgė Nr. 3 - net 3 metimus. Kraujuojančia širdim atsisveikinu su paskutiniu pavadėliu ir visomis anksčiau minėtomis blizgėmis.
“Yrrraaaa” – kolegos šaižus šūksnis išgąsdina medyje snaudusią pempę. Nepastebimai persvara didėja iki 2:0. Persvarą atstatau profesionaliu judesiu nukaudamas meškerę į savo kairįjį kelią. 2:15 mano naudai, pripažįstamas meškerės pralaimėjimas. Einu klausti kolegos, kur jis ta meškerę įsigijo, nes po dvikovos tam tikra įranga (meškerė ir 1523 blizgės) turės sugrįžti į mano kolegos dar šį rytą buvusį kupiną iždą.
Surenčiu iš meškerės likučių daiktą, panašų į botkotį ir spiningauju toliau. Tiesa, karts nuo karto novatoriškos meškerės galas skrieja kartu su blizge. Juk yra tikimybė (ir gan nemaža), kad blizgės nėrimo į vandenį metu žuvis supanikuos ir sustings, na o jau tada meškerykočio galas padarys savo juodą darbą ir pasitarnaus kaip žeberklas.
Žvejyba tęsiasi iki tol, kol į vandens žoles amžinajam atilsiui atgula paskutinė blizgė.
Po ilgu laimikio paieškų mūsų vėl laukia kelionė link XXI amžiaus. Sunki ir varginanti kelionė, nes mano kolega, nesugebėdamas išdidžiai nešti laimikio rankose, tempia jį iš paskos.
Apsunkusiais botais pasiekiame plieninį žirgą, aptariame kavos palikimo automobilyje ir nenusinešimo į žvejybą priežastis ir...
Pabaiga..
Monday, June 15, 2009
Estafetė
Kaip įsisprausti save į XXI amžiaus laiko rėmų sampratą?
Ogi šitaip:
Ilgai nesvarstęs nusprendi, kur norėtum save matyti po 20 metų. Kantriai dėlioji veiksmų planą, apibrėži prioritetus. Žinai, ką privalai įvykdyti nedelsiant, o kas gali ir palaukti. Pritupi prie starto linijos ir... PIRMYN!!!
Kupinas energijos įveiki pirmąjį gyvenimo etapą pilna krūtine drąsos ir ryžto. Ar kas išdrįs prieštarauti, jog pirmos akimirkos, pirmieji gyvenimo šuoliai nėra „super laikas“, kuomet galvoje sukasi tik laimėjimai, tebūnie kartais tik įsivaizduoti, o kartais fiktyvūs. Įveikdamas pirmąjį ruožą grakščiu kojos mostu nuspiri nuo kelio pasitaikiusias kliūtis. Tarkim baigi mokslus – universitetą. Meti į orą mantiją, iš užsižiopsojusio bendrakursio čiumpi estafetės lazdelę ir skrieji link antrojo etapo. Grakščiai stumdai visus, pasitaikiusius tavo bėgimo trajektorijoje. Apsidairęs pastebi, kad tokių veržlių ir besistumdančių ne vienas ir ne du. Ir visi jie lekia: narsiai išpūtę krūtines, aukštai iškėlę estafetės lazdeles, spardydami kliūtis, besivejantiems ar pavytiesiems žerdami smėlį į akis. Išsiveržėliams ir išsišokėliams gali ir akmeniu pakaušin maktelt, kad apsvaigę mažumytį aprimtų ir leistų Tau veržtis į priekį. Nes tikslas gi TAVO...
Uždusęs, bet išdidus smeigi lazdelę į žemę: prasideda antrasis lenktynių ruožas – TU gavai darbą! Tik čia Tavęs jau laukia ruožo senbuviai. Pilnais lagaminėliais patirties, galingais raumenimis, užgrūdintais nuolatinio stumdymosi ir spąstų spendimo. Vyksta mūšis. Bet Tu negali čia sustoti. Tai tik pradžia, Tavo tikslų ir svajonių koridoriaus slenkstis. Griebi keletą vėliavėlių (čia jau, žinoma, gali rinktis – karjerą, šeimą, pinigus, aukštesnį išsilavinimą, paskolą) ir PIRMYN. Tik judėti vis sunkiau, nes jūsų daug. Krūtinė vis dar pilna gaivaus deguonies, o lūpas džiovina pergalių troškulys. Dabar jau turi patirties. Moki šauniai išsisukti nuo galimo metimo ant menčių, gerai kerti iš kairės, smėlio saują pakeitė pintinė kankorėžių, o kiekviena paskubom nučiupta vėliavėlė atstoja ne tik špagą, bet ir ilgojo nuotolio raketą „žemė-žemė“. Sparčiu žingsniu slenki link trečiojo ruožo. Taip pat sparčiai nuo pakaušio slenka plaukai, ir baltukas įsimeta į tavo tvirtą kaip plienas viršugalvį. Daugėja erdvės. Nemažai buvusių bendrakeleivių amžiams pasilieka kapstytis antrame estafetės ruože. Pasigriebta vėliavėlė neretai pasirodo gerokai sunkesnė, nei galėjo atrodyti, tad jie lieka špaguotis, o Tu - tik pirmyn. Šalia Tavęs jau solidesni bėgikai. Dažnas su kostiumu ir spalvota silke po kaklu, solidžiais akiniais ir tarptautinių žodžių žodynu. Čia jau nebesistumdoma. Čia demonstruojami aukštojo pilotažo triukai. Čia vėliavėles pametusieji ar nepasivarginę jų pakankamai pakeliui prisirinkti mandagiai šypsodamiesi atiminėja jas iš kitų. Jokios apgaulės. Tik pirštų miklumas ir sąžinės užtemimai. Nuo šio ruožo pajudės tik geriausieji – tik finalistai...
Taigi. Apatiniuose slepi savo vėliavėles, vengdamas galimų užpuolimų nustoji ilsėtis, smegenyse nuolat braižydamas atakų bei kontratakų schemas. Visa tai vyksta grojant trečiajai Betchoveno simfonijai ir vyraujant euforinei nuotaikai. Kai kurie oponentai jau nuleido rankas bei apsisprendė likti čia pat, pakelėje. Jie sėdi apkasuose ir iš sportinio intereso vis dar spendžia pinkles norintiems judėti toliau ar bandantiems grįžti.
Taigi, papildę ar išsėmę gyvenimo krepšelius startuoja superfinalistai. Šių plaučiai jau stipriai prisotinti nikotinu, kepenys apdovanotos c2h5oh. Lėtu žingsniu, koja kojon žingsniuoja pasaulio ateitis. Aišku, ir Tu tarp jų. Visi susiskirstę į grupeles, koalicijas, bendrijas ir dar kokias įtakos zonas bei sambūrius. Savigynos ir puolimo įrenginių arsenalas toks, kad oponentas puldamas puikiai suvokia, jog pralaimėjimas įtakos ne tik jo paties bėgimo ruožu greitį, bet ir visos koalicijos, sambūrio ar būrelio ateitį bei išlikimą. Menkiausia klaida ir tu būsi suvalgytas. Jei ne oponentų, tai pačių artimiausių savo bendražygių. O tavo koalicinius marškinėlius skubiai prisimatuos kas nors kitas... Kupini įgūdžių, gerokai praplikę, bet tiek pat ir išlavėję oriai žengia šios dienos nugalėtojai. Gal ne tokie laimingi, kaip deklaruoja iš plačiųjų ekranų pasiskolintos šypsenos ir pagal paskutinį mados klyksmą parišti kaklaraiščiai, tačiau ar ne to iš jų reikalauja žydruosius ekranus aplipusi plačioji visuomenė?
Ir vis dėl to, kur kas smagiau žengti su tais, KURIE EINA Į PRIEKĮ. Juk Tu irgi ten pat.
Monday, March 16, 2009
NUOMONĖ: TRYS MILIJONAI DARBDAVIŲ
Prieš keletą dienų pabuvojome Briuselyje vykusiame Europos liberalų (ELDR) suvažiavime, kuriame teko garbė susitikti su vienu iš ELDR organizacijos lyderių - Grahamu Watsonu, bei europarlamentaru Eugenijumi Gentvilu.
Norėčiau pasidalinti po šių susitikimų kilusiais pamąstymais bei pastebėjimais apie šią vasarą vyksiančius Europarlamento rinkimus.
Suskirstykime politikus, siekiančius tapti europarlamentarais į dvi grupes:
Pirmoji grupė – politikai, nebenorintys dalyvauti savo šalies didžiojoje nacionalinėje politikoje. Politikai, pralaimėję rinkimus, vienaip ar kitaip susigadinę savo ar savo partijos įvaizdį bei reputaciją. Politikai, laikantys Europos Parlamentą pirmuoju žingsniu link didžiosios politikos arenos savo šalyje.
Antroji grupė – politikai, suvokiantys vieningos Europos svarbą globaliame pasaulyje. Politikai, norintys kurti tokią Europą, kuri galėtų konkuruoti su didžiosiomis valstybėmis: JAV, Rusija ar Kinija.
.JPG)
1994 metais Europos Parlamentą sudarė 80 % politikų, priklausančių pirmajai grupei ir apie 20% priklausančių antrajai.
1999 metais pirmoji grupė tesudarė 65%, o antroji – jau 40%.
2004-aisiais metais grupių jėgos susilygino.
Tikimasi, jog šiemet tikintys ir dirbantys vieningos Europos vardan sudarys 60%, o pasyvių europarlamentarų liks tik 40%.
Senosios Europos valstybės, turinčios ilgametę nusistovėjusią politinę patirtį, Europos Parlamentui politikus ruošia būtent šiam darbui. Partijos labai aiškiai atskiria, kas yra ar gali būti nacionalinės politikos veikėjas ir kas - Europos reikalų politikas. Nes suvokia, kad geras nacionalinės politikos ekspertas nebūtinai yra geras Europos reikalų žinovas.
Pagal Eurobarometro duomenis, Lietuva patenka į pirmąjį penketuką valstybių, kurių piliečiai daugiausiai žino apie Europos Parlamento veiklą. Remiantis šiais duomenimis galima būtų teigti, kad Lietuvos piliečiai suvokia, kas geriausiai galėtų atstovauti Lietuvos interesus Europos Parlamente. Bet ar iš tikrųjų taip ir yra?
Taigi, artėja rinkimai. Artėja laikas, kai turėsime apsispręsti, kas atstovaus mūsų valstybę europiniu lygmeniu. Ar sugebėsime atskirti, kas iš siūlomų partijų atstovų Europos Parlamento rinkimuose yra geriausi Europos reikalų ekspertai? Ar sugebėsime pasverti, kad nacionaliniai politikai, daugiausiai besireiškiantys Lietuvos politinėje scenoje nebūtinai bus puikūs europarlamentarai? Ar sugebėsime išrinkti tuos, kurie priklausys būtent tai antrajai politikų grupei, kuri išties dirbs Europos labui?
Formulė labai paprasta: žmogus, kuris bolotiruojasi visur, nori būti viskuo vienu metu. Jei nepasisekė pakliūti į Seimą, gal pasiseks Europarlamento rinkimuose. Kaip teigia sena lietuviška patarle – devyni amatai, dešimtas badas.
Pavyzdžiui: Marketingo specialistas Jonas ieško darbo. Jo patirtis - 5 metai. Vieną dieną jis randa skelbimą, kad įmone X ieško finansų specialisto, marketingo skyriaus vadybininko bei maisto technologo. Jonas paduoda prašymą jį priimti į visas tris pozicijas. Darbdavys, paskaitęs Jono gyvenimo aprašymą, randa įrašą, kad Jonas pastaruosius 4 metus veda savo namų ūkio finansinę apskaitą (gerai apskaičiuoja, kiek jis turi uždirbti, kad išsimokėtų bankui paskolą ir dar sutaupytų 150 litų per mėnesį kasmetinėms atostogoms), yra geras kulinaras (mėgsta gaminti ir tai daro jau penketą metų), na, ir kaip minėta, yra dirbęs marketingo srityje pastaruosius 5 metus. Darbdavys rado geresnį kandidatą į marketingo skyrių nei Jonas. Tik ar jis rizikuos priimti poną Joną technologu ar finansininku, kad ir su tokia „įspūdinga“ patirtimi?
Visiems Lietuvos rinkėjams siūlau įsivaizduoti save darbdavio vietoje. Ir atidžiai pasidomėti kiekvienu jo dėmesį patraukusiu pretendentu į EP. Juk politiko žinomumas nesuteikia jam žinių ar patirties bagažo bet kurioje veiklos srityje.
Tikras europarlamentaras ne tas, kuris tiesiog nori būti europarlamentaru, o tas, kuris siekia, kad Europos Sąjunga klestėtų ir yra ne mėgėjas, o profesionalas...
Balsuokite už tuos kandidatus, kurie nori ir gali kažko pasiekti Europos Sąjungos vardan, o ne tuos, kurie, vejami asmeninių interesų, Europos širdyje taikosi susisukti jaukią gūžtelę, garantuosiančią jiems patogų gyvenimą, skambų vardą, teisinį neliečiamumą ar ką kitą, ko tik nyki, savimeilės kupina žmogaus širdis galėtų įsigeisti.
Norėčiau pasidalinti po šių susitikimų kilusiais pamąstymais bei pastebėjimais apie šią vasarą vyksiančius Europarlamento rinkimus.
Suskirstykime politikus, siekiančius tapti europarlamentarais į dvi grupes:
Pirmoji grupė – politikai, nebenorintys dalyvauti savo šalies didžiojoje nacionalinėje politikoje. Politikai, pralaimėję rinkimus, vienaip ar kitaip susigadinę savo ar savo partijos įvaizdį bei reputaciją. Politikai, laikantys Europos Parlamentą pirmuoju žingsniu link didžiosios politikos arenos savo šalyje.
Antroji grupė – politikai, suvokiantys vieningos Europos svarbą globaliame pasaulyje. Politikai, norintys kurti tokią Europą, kuri galėtų konkuruoti su didžiosiomis valstybėmis: JAV, Rusija ar Kinija.
.JPG)
1994 metais Europos Parlamentą sudarė 80 % politikų, priklausančių pirmajai grupei ir apie 20% priklausančių antrajai.1999 metais pirmoji grupė tesudarė 65%, o antroji – jau 40%.
2004-aisiais metais grupių jėgos susilygino.
Tikimasi, jog šiemet tikintys ir dirbantys vieningos Europos vardan sudarys 60%, o pasyvių europarlamentarų liks tik 40%.
Senosios Europos valstybės, turinčios ilgametę nusistovėjusią politinę patirtį, Europos Parlamentui politikus ruošia būtent šiam darbui. Partijos labai aiškiai atskiria, kas yra ar gali būti nacionalinės politikos veikėjas ir kas - Europos reikalų politikas. Nes suvokia, kad geras nacionalinės politikos ekspertas nebūtinai yra geras Europos reikalų žinovas.
Pagal Eurobarometro duomenis, Lietuva patenka į pirmąjį penketuką valstybių, kurių piliečiai daugiausiai žino apie Europos Parlamento veiklą. Remiantis šiais duomenimis galima būtų teigti, kad Lietuvos piliečiai suvokia, kas geriausiai galėtų atstovauti Lietuvos interesus Europos Parlamente. Bet ar iš tikrųjų taip ir yra?
Taigi, artėja rinkimai. Artėja laikas, kai turėsime apsispręsti, kas atstovaus mūsų valstybę europiniu lygmeniu. Ar sugebėsime atskirti, kas iš siūlomų partijų atstovų Europos Parlamento rinkimuose yra geriausi Europos reikalų ekspertai? Ar sugebėsime pasverti, kad nacionaliniai politikai, daugiausiai besireiškiantys Lietuvos politinėje scenoje nebūtinai bus puikūs europarlamentarai? Ar sugebėsime išrinkti tuos, kurie priklausys būtent tai antrajai politikų grupei, kuri išties dirbs Europos labui?
Formulė labai paprasta: žmogus, kuris bolotiruojasi visur, nori būti viskuo vienu metu. Jei nepasisekė pakliūti į Seimą, gal pasiseks Europarlamento rinkimuose. Kaip teigia sena lietuviška patarle – devyni amatai, dešimtas badas.
Pavyzdžiui: Marketingo specialistas Jonas ieško darbo. Jo patirtis - 5 metai. Vieną dieną jis randa skelbimą, kad įmone X ieško finansų specialisto, marketingo skyriaus vadybininko bei maisto technologo. Jonas paduoda prašymą jį priimti į visas tris pozicijas. Darbdavys, paskaitęs Jono gyvenimo aprašymą, randa įrašą, kad Jonas pastaruosius 4 metus veda savo namų ūkio finansinę apskaitą (gerai apskaičiuoja, kiek jis turi uždirbti, kad išsimokėtų bankui paskolą ir dar sutaupytų 150 litų per mėnesį kasmetinėms atostogoms), yra geras kulinaras (mėgsta gaminti ir tai daro jau penketą metų), na, ir kaip minėta, yra dirbęs marketingo srityje pastaruosius 5 metus. Darbdavys rado geresnį kandidatą į marketingo skyrių nei Jonas. Tik ar jis rizikuos priimti poną Joną technologu ar finansininku, kad ir su tokia „įspūdinga“ patirtimi?
Visiems Lietuvos rinkėjams siūlau įsivaizduoti save darbdavio vietoje. Ir atidžiai pasidomėti kiekvienu jo dėmesį patraukusiu pretendentu į EP. Juk politiko žinomumas nesuteikia jam žinių ar patirties bagažo bet kurioje veiklos srityje.
Tikras europarlamentaras ne tas, kuris tiesiog nori būti europarlamentaru, o tas, kuris siekia, kad Europos Sąjunga klestėtų ir yra ne mėgėjas, o profesionalas...
Balsuokite už tuos kandidatus, kurie nori ir gali kažko pasiekti Europos Sąjungos vardan, o ne tuos, kurie, vejami asmeninių interesų, Europos širdyje taikosi susisukti jaukią gūžtelę, garantuosiančią jiems patogų gyvenimą, skambų vardą, teisinį neliečiamumą ar ką kitą, ko tik nyki, savimeilės kupina žmogaus širdis galėtų įsigeisti.
Saturday, February 21, 2009
Drns liūc ir begemoc... (arba ) Turiu kuo didžiuotis
Nors lietuvių liaudies patarlė sako, jog geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti, siūlau šį tekstą skaityti garsiai. Tik išgirdę, galėsite jį suvokti. Akys gali meluoti. Jos visada meluoja. Taigi.
Pirma buvo “liūc”, o paksui – “begemoc”. Vieninteliai lietuviški gyvūnų pavadinimai, užsibaigiantys raice “c”. Tai mes, šaunūs aukštaičiai, padovanojome lietuvių kalbai tiek įspūdingų naujadarų, atšviežinome griežtą jos gramatiką vieninteliu būdvardžiu, kuriame nėra nė vienos balsės: “drns”.
Dažnai sutiktus draugus ir pažįstamus pasveikinu švelniu “kū tujen?” (tūlam neaukštaičiui išversiu: “kaip tu gyveni, kaip laikaisi?”). Suglumę pašnekovai ima kratyti atmintį, krapštyti smegenų vingius, bando pasitelkti logiką ir net vaizduotę. Kokia tai kalba ir ka tai galėtų reikšti? Kaip atsakyti į tokį barbarišką užklausimą?. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi tikru aukštaičiu ir labai tuo didžiuojuosi.
Gi iš aną kraštą aš, kur žmonės amoriais mosikuojas, kur draugs draugui į bliuzkę pasiūlyt nepasididžiuoj, kur mergas dains gražė gied ir skanių pavydlų verd. Tinai krašts, kur su palūtarkom į bažnyčio nieks nevažiuoj, kur šunienas pas spraunių kaiminkų sekmadienį gaus’, kur raugintus kopūstus su plocines valga, kur pilnus kesalius voveruškų iš myška turgun temp’.
Ašen iš tą kraštą, kur dar tykra alos gali gaut, jei koky rimtu pyvariu pažįsti. Kur alos macnums ne laipsnės a stiklynėm matuojams. Kur tykra pyvaria daržinėj, ragaudams pirmokų, gausi par kupro jebu alų stiklynėj šildis’. Kur labai neunarav atsisakyt į veselių eit, nes kažkas kyts tų gerų alų už tavy kaštavos. Ir da koks smagums, ka užpakale po pinkių stiklynių nuo stala nebepakeli, užtat kep ant šnekos patraukia, a unt dainos – „oi kaip sunk, oi kė vargs, per grabnyčis lipt pas mergs“…
Ir kų tujen, mesčioni, suprasi, jebu pas mum svečiuos nes buvys ir alos tik iš kieną nors kalbų tesi ragavys. Susrask kokių palūtarkų, ir atalėk. Mes žmonės vaišingi...
Pirma buvo “liūc”, o paksui – “begemoc”. Vieninteliai lietuviški gyvūnų pavadinimai, užsibaigiantys raice “c”. Tai mes, šaunūs aukštaičiai, padovanojome lietuvių kalbai tiek įspūdingų naujadarų, atšviežinome griežtą jos gramatiką vieninteliu būdvardžiu, kuriame nėra nė vienos balsės: “drns”.
Dažnai sutiktus draugus ir pažįstamus pasveikinu švelniu “kū tujen?” (tūlam neaukštaičiui išversiu: “kaip tu gyveni, kaip laikaisi?”). Suglumę pašnekovai ima kratyti atmintį, krapštyti smegenų vingius, bando pasitelkti logiką ir net vaizduotę. Kokia tai kalba ir ka tai galėtų reikšti? Kaip atsakyti į tokį barbarišką užklausimą?. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi tikru aukštaičiu ir labai tuo didžiuojuosi.
Gi iš aną kraštą aš, kur žmonės amoriais mosikuojas, kur draugs draugui į bliuzkę pasiūlyt nepasididžiuoj, kur mergas dains gražė gied ir skanių pavydlų verd. Tinai krašts, kur su palūtarkom į bažnyčio nieks nevažiuoj, kur šunienas pas spraunių kaiminkų sekmadienį gaus’, kur raugintus kopūstus su plocines valga, kur pilnus kesalius voveruškų iš myška turgun temp’.
Ašen iš tą kraštą, kur dar tykra alos gali gaut, jei koky rimtu pyvariu pažįsti. Kur alos macnums ne laipsnės a stiklynėm matuojams. Kur tykra pyvaria daržinėj, ragaudams pirmokų, gausi par kupro jebu alų stiklynėj šildis’. Kur labai neunarav atsisakyt į veselių eit, nes kažkas kyts tų gerų alų už tavy kaštavos. Ir da koks smagums, ka užpakale po pinkių stiklynių nuo stala nebepakeli, užtat kep ant šnekos patraukia, a unt dainos – „oi kaip sunk, oi kė vargs, per grabnyčis lipt pas mergs“…
Ir kų tujen, mesčioni, suprasi, jebu pas mum svečiuos nes buvys ir alos tik iš kieną nors kalbų tesi ragavys. Susrask kokių palūtarkų, ir atalėk. Mes žmonės vaišingi...
Wednesday, January 28, 2009
Mama, o kas yra teatras?
Neseniai girdėjau mamos ir dukros dialogą: "Mama, ką vaikai veikė anksčiau, kai dar nebuvo televizoriaus?“ „ Ėjo į visokius teatrus...“ „Mama, o kas yra teatras?“
Nugirdus šio pokalbio nuotrupą, pasidarė baisiai nyku. Paskui pikta, dar vėliau – šalta. Galiausiai suėmė nesuvaldomas juokas. Kažkoks teatras...
Žiūrėdamas į greitai tolstančius mamos ir dukrelės siluetus, pavymui sušukau:
„Mergaite, ar žinai, kad žemė yra kvadratinė? Kad reikia visa širdele laikytis už savo artimųjų – kitaip nupulsi? Kad beržas svyruonėlis, augantis mano palangėje, labai supykęs dėl dėmesio stygiaus ne žirginius, o obuolius nokina? Kad vaikus lanko ne tik Kalėdų Senis, bet ir laumės, ir fėjos, ir raganos? Tik ne visi jas mato, ir ne visi jų dovanas priimti moka. Ar žinai, kad naktį, kai užmiegi, žvaigždelės, panosyje niūniuodamos sonatas mėnuliui, vilnones kojines be perstojo mezga? Kad saulė ne šildo, o bučiuoja šalčio išdidžią meilę?“
Paskutiniai mano širdies žodžiai jau skambėjo kaip klyksmas, nes labai jau jos buvo nutolę...
Ir ką gi veikė vaikai anksčiau, kai dar nebuvo televizoriaus? Ogi svajojo, kūrė savo karalystes, šnekėjo su savo nematomais draugais, vedžiojo karkvabalius pasivaikščioti, vadovavo indėnų armijoms, o bulvę, prismaigstytą degtukų, vadino įstabiausiu žirgu.
Jie nesislėpė jiems primetamame pasaulio modelyje – jie kūrė savo pasaulį. Jie išgalvodavo savo herojus ir jų nuotykių pradžią bei pabaigą. Kiekvieno vaiko pasaulis buvo savitas, kitoks, kupinas tik jam vienam suvokiamų stebuklų ir burtų, švytintis skirtingomis spalvomis.
Šiandien tikrosios karalaitės – Disnėjaus princesės. Indėnų vadai mirė kartu su nespalvotais vesternais ir apdulkėjusiomis Vinetu ir Mototaupos - Sėdinčio Jaučio nuotykius pasakojančiomis knygomis. Šiandien berniukai nebenori būti karalaičiais. Jų pašaukimas – tapti Bobu statybininku. Šiandien jie nori būti naujausio animacinio filmuko, kaip tik rodomo visuose pasaulio kino teatruose, herojumi. Jiems turi priklausyti visa herojaus atributika, parduodama nuolat atsinaujinti nespėjančiose žaislų parduotuvėse arba dalinama jų norus nuolat „atspėjančiame“ Mac Donald restorane. Jei vakar visus prie ekranų kaustė raudonas besišypsantis automobiliukas – visų iki vieno svajonės buvo nusidažę sodria raudona spalva. Jei nuolat nešiojamą mėlyną superdidvyrio kostiumą vaikas staiga pareikalauja pakeisti į juodą, nėra ko stebėtis - žmogus voras pačiame naujausiame filme kaip tik taip ir pasielgė... Mums nebereikia klausti, apie ką svajoja mūsų vaikai. Užtenka pasidomėti, ką gi jie žiūri.
Pamenu, kai buvau aštuonerių, turėjau įvykdyti didį žygdarbį ir nugalėti baisią juodaraiščių armiją. Ėmiausi darbo iš peties, jausdamas, kaip su kiekvienu mano kardo kirčiu (medinis, rankų darbo) priešo gretos silpsta. Ir koks pasitenkinimas, nuovargis ir palaima apėmė nugalėjus visus... kaimyno aviečių krūmus.
Pamenu, kaip klasės draugams papasakojau, kad turiu Brėmeno muzikantų telefono numerį ir bet kada galiu juos pasikviesti pakoncertuoti mūsų mokyklos aktų salėje. Pamenu, kaip už tai kitą dieną buvau nubaustas tų klasiokų, kurie, pilni tikėjimo euforijos parsinešė tą žinia namo. Kurie, tėvų pamokyti, apskaldė ausis "apsišaukėliui melagiui". Ir vis tiek buvo miela...
Taigi, mieli tėveliai. Žinau, kad pamenate savo vaikystę ir beribę vaizduotę, kurios išsižadėjote laikui bėgant (nes svajonės tai vaiku darbas). Žinau, kad į kiekvieną vaiko klausimą atsakote rimtai ir be jokios fantazijos (nes taip tėvai ir turi elgtis?). Kad pirmai progai pasitaikius patikite vaiką žydrųjų ekranų globai, nes taip jie jūsų nevargina. Kad kiekvieną vaiko fantaziją sudedate į kūdikiškų kliedesių krepšelį...
Patarsiu jums, nes ir pats taip elgiuos – nesiųskite vaikų žiūrėti televizoriaus, kai jie kviečia jus padėti susiremti su blogio armija. Eikite kartu, tik mūšį iš avietyno perkelkite į pievą. Kai vaikas fantazuoja apie drakonus ar žydrąsias fėjas, fantazuokite kartu.
Nuo to kvailesni netapsite. Žinių apie mus supantį materialųjį pasaulį iš jūsų jau niekas neatims. O vaiką išmokysite svajoti ir nesigėdyti ieškoti kitokių pasaulių, neturinčių nei pradžios, nei pabaigos. Juk ne norų – svajonių išsipildymas daro mus laimingais.
Nugirdus šio pokalbio nuotrupą, pasidarė baisiai nyku. Paskui pikta, dar vėliau – šalta. Galiausiai suėmė nesuvaldomas juokas. Kažkoks teatras...
Žiūrėdamas į greitai tolstančius mamos ir dukrelės siluetus, pavymui sušukau:
„Mergaite, ar žinai, kad žemė yra kvadratinė? Kad reikia visa širdele laikytis už savo artimųjų – kitaip nupulsi? Kad beržas svyruonėlis, augantis mano palangėje, labai supykęs dėl dėmesio stygiaus ne žirginius, o obuolius nokina? Kad vaikus lanko ne tik Kalėdų Senis, bet ir laumės, ir fėjos, ir raganos? Tik ne visi jas mato, ir ne visi jų dovanas priimti moka. Ar žinai, kad naktį, kai užmiegi, žvaigždelės, panosyje niūniuodamos sonatas mėnuliui, vilnones kojines be perstojo mezga? Kad saulė ne šildo, o bučiuoja šalčio išdidžią meilę?“
Paskutiniai mano širdies žodžiai jau skambėjo kaip klyksmas, nes labai jau jos buvo nutolę...
Ir ką gi veikė vaikai anksčiau, kai dar nebuvo televizoriaus? Ogi svajojo, kūrė savo karalystes, šnekėjo su savo nematomais draugais, vedžiojo karkvabalius pasivaikščioti, vadovavo indėnų armijoms, o bulvę, prismaigstytą degtukų, vadino įstabiausiu žirgu.
Jie nesislėpė jiems primetamame pasaulio modelyje – jie kūrė savo pasaulį. Jie išgalvodavo savo herojus ir jų nuotykių pradžią bei pabaigą. Kiekvieno vaiko pasaulis buvo savitas, kitoks, kupinas tik jam vienam suvokiamų stebuklų ir burtų, švytintis skirtingomis spalvomis.
Šiandien tikrosios karalaitės – Disnėjaus princesės. Indėnų vadai mirė kartu su nespalvotais vesternais ir apdulkėjusiomis Vinetu ir Mototaupos - Sėdinčio Jaučio nuotykius pasakojančiomis knygomis. Šiandien berniukai nebenori būti karalaičiais. Jų pašaukimas – tapti Bobu statybininku. Šiandien jie nori būti naujausio animacinio filmuko, kaip tik rodomo visuose pasaulio kino teatruose, herojumi. Jiems turi priklausyti visa herojaus atributika, parduodama nuolat atsinaujinti nespėjančiose žaislų parduotuvėse arba dalinama jų norus nuolat „atspėjančiame“ Mac Donald restorane. Jei vakar visus prie ekranų kaustė raudonas besišypsantis automobiliukas – visų iki vieno svajonės buvo nusidažę sodria raudona spalva. Jei nuolat nešiojamą mėlyną superdidvyrio kostiumą vaikas staiga pareikalauja pakeisti į juodą, nėra ko stebėtis - žmogus voras pačiame naujausiame filme kaip tik taip ir pasielgė... Mums nebereikia klausti, apie ką svajoja mūsų vaikai. Užtenka pasidomėti, ką gi jie žiūri.
Pamenu, kai buvau aštuonerių, turėjau įvykdyti didį žygdarbį ir nugalėti baisią juodaraiščių armiją. Ėmiausi darbo iš peties, jausdamas, kaip su kiekvienu mano kardo kirčiu (medinis, rankų darbo) priešo gretos silpsta. Ir koks pasitenkinimas, nuovargis ir palaima apėmė nugalėjus visus... kaimyno aviečių krūmus.
Pamenu, kaip klasės draugams papasakojau, kad turiu Brėmeno muzikantų telefono numerį ir bet kada galiu juos pasikviesti pakoncertuoti mūsų mokyklos aktų salėje. Pamenu, kaip už tai kitą dieną buvau nubaustas tų klasiokų, kurie, pilni tikėjimo euforijos parsinešė tą žinia namo. Kurie, tėvų pamokyti, apskaldė ausis "apsišaukėliui melagiui". Ir vis tiek buvo miela...
Taigi, mieli tėveliai. Žinau, kad pamenate savo vaikystę ir beribę vaizduotę, kurios išsižadėjote laikui bėgant (nes svajonės tai vaiku darbas). Žinau, kad į kiekvieną vaiko klausimą atsakote rimtai ir be jokios fantazijos (nes taip tėvai ir turi elgtis?). Kad pirmai progai pasitaikius patikite vaiką žydrųjų ekranų globai, nes taip jie jūsų nevargina. Kad kiekvieną vaiko fantaziją sudedate į kūdikiškų kliedesių krepšelį...
Patarsiu jums, nes ir pats taip elgiuos – nesiųskite vaikų žiūrėti televizoriaus, kai jie kviečia jus padėti susiremti su blogio armija. Eikite kartu, tik mūšį iš avietyno perkelkite į pievą. Kai vaikas fantazuoja apie drakonus ar žydrąsias fėjas, fantazuokite kartu.
Nuo to kvailesni netapsite. Žinių apie mus supantį materialųjį pasaulį iš jūsų jau niekas neatims. O vaiką išmokysite svajoti ir nesigėdyti ieškoti kitokių pasaulių, neturinčių nei pradžios, nei pabaigos. Juk ne norų – svajonių išsipildymas daro mus laimingais.
Thursday, January 15, 2009
Tuštumos ir tuštybės medžioklė
Patarimai, kaip nugalėti tuštumą, užvaldžiusią Širdį ir Smegenis tavąsias...
Mielas žmogau,
Nusirenk. Nusirenk taip dramatiškai, kad bent 3 žmonės šį procesą matytų. Jie pavydės, nes supras, jog patys niekada to nepadarytų. Su suvokimu ateis ir pagarba. Per ateinančias 24 valandas bent 30 žmonių sužinos apie tavo poelgi. Tada nesijausi tuščias, nes jei tavo artimų draugų ratas tau ir neskambins ar nerašys, bent jau tuštumą Tavąją iki kraštų paskalom užpildys.
Nusipirk patį brangiausią daiktą, kokį gali sau leisti ir atiduok jį savo priešui. Jei jis nepatikės tavo geranoriškumu ir elgsis taip, kaip elgėsi iki tol, visa aplinka pasmerks jį – piktdžiugiškas džiaugsmas užpildys tavąją tuštybės taurę.
Jei turi mieliausiąjį/ją, pasisakyk jai/jam, kad labai blogai jautiesi ir tau reikia nusigerti. Nugirdyk jį/ją, iškoneveik (taip, kaip tau patinka). It obuolį perduok jam/jai savo tuštybę. Miegosi ramus.
Prisikišk popieriaus į kojų tarpupirščius ir švelniai švelniai padek. Koncentruok mintis į pasaulį ištikusią finansinę krizę. Tuštybė išeis, ateis ponas SKAUSMAS.
Prisileisk pilną vonią karšto vandens, užsidėk Mocartą. Kurioje vietoje tau dar tuštybe kvepia?
Pasodink medį. Apdrausk jį, išpirk pasodinimo vietą, apjuosk žalia įelektrinta tvorele, įrenk automatinį laistymą ir signalizaciją, nupirk super trąšų. Ar dar bus vietos tuštybei?
Galų gale, nupiešk tuštumą kreidutėmis, sudrėkink šviežiai spaustomis svogūnų sultimis ir sudegink. Bus ašarų, bet tuštybė bus sudegusi tavo akių laužuose.
Wednesday, January 14, 2009
Šitas tai jau tikrai paskutinis
Hey, kokia šilta vasara, kokia žibanti saulė, tikriausiai ir vanduo kaip arbata.
Koks varginantis skiediklio kvapas, kokia ta namo siena diiiidelė. Ir koks mažas teptukas tokį gremėzdą dažyti.
Vardan ko visas šis vargas ir pusė uždažytos vasaros? A, štai ir apdovanojimo diena., - Ir ko gi tu, anūkėli, už šį didvyrišką darbą norėtum? – Klausia senelis.
Krapštau baltą papurusią galvelę. Mąstau... Gal to, gal ano, o gal...
- Birbynės prašyk, žioply, – tėtis įsikiša.
- Joo, noriu. Tos mėlynos birbynės...
Va taip prasidėjo istorija, pavadinimu „šitas tai jau tikrai paskutinis“.
Prabėgo keletas metų. Žmogėnas, pas kurį dirbau, draugavo su „kavianskais“ banditais. O banditai pinigų turi ir dar motociklais kietais varinėja. Stovi toks mėlynas, o šalia jo toks plikas ir didelis (tokius spintom visi vadino). Prieinu, nes kažkokia jėga, stipresnė už magnetą link to mėlynojo traukia.
- Geras mocas. – Sakau.
- Nu. – Mykia spinta.
- Ale padangos kokios plačios, jaučiu, traukia kaip žvėris. – Išmanymą demonstruoju.
- Nu. Ryvokas toks, kad trumpam sąmonę prarandi, kai iš vietos lupa.
- Joooo... O kiek toks kainuoja?
- Kaip tau, už pora štukų žalių atiduosiu...- šaiposi.
Pora štukų! Už šitą mėlyną, su geru lupimu iš vietos ir dar tokiom padangom! Iš kur pas mane tokie milijonai?...
Prabėgo dar keletas metų. Pagaliau turiu. Visas raudonas ir vos trijų metų senumo. Eina kaip žvėris. Mano pirmas „importavas mocas“. T. y. motoroleris.
Dar metai... Važiuoju iš Dublino į Galvėjų pirkt motociklo. Jeeee, koks jis juodas ir mandras. Manai, esu su tokiu važiavęs? Na, bet ekspertu juk galima apsimesti? Apderam kainą, dar airijokas ir benzino pilną baką užpilt pasižada. Na, perku. Labai jau jis man prie dūšios – mano pirmas čioperis...
Praeina dar metai. randu daužtą rimtą pusantro litro variklį nešiojantį vyrišką čioperį. Apie „atkalima“ neraukiu nieko. Bet perku, nes vien pažiūrėjus pagaugais nugara nueina. Įrankiai, daužtos detalės, chromuoti aksesuarai, surūdijęs bakas, lenktas vairas... Užsispyrimas ir iki mėlynumo nudaužyti nagai darbą pribaigia. Liko tik keletas legalių smulkmenų, kad policijai vaikytis be reikalo nereikėtų – draudimas, mokestis už kelius. Nė viena airiška draudimo kompanija nesiryžta drausti tokio rimto baikerio su tokiu rimtu motociklu. PRAVALAS...
Stumdau po kiemą, užkūręs pavažiuoju, visiem pasirodau, pasėdėt leidžiu. Na ko dar gali trūkti tiems sumautiems draudikams? Kad juos kur, kai į minusą šoki šitokį žvėrį ant kojų pastatęs (vertimas - parduodu nuostolingai).
Dar metai. Rudas. Apdraustas, sumokėti mokesčiai, tvarkingas. Na šito jau tikrai neparduosiu. Aprengiu, aptaisau, pradedu „mislyt“, kokį tiuningą šitam žvėriui pritaikysiu...
Važiuoju ištisus du mėnesius. Parduodu.
Raudonas. Visas ne toks kaip kiti mocai. Toks didelis ir išraiškingas, tikrai su jokiu kitu nesumaišysi. Viskas, apsistosiu ties šiuo, perdažysiu oranžine spalva, aptaisysiu ir apipuošiu - svajoju... Šitas tikrai paskutinis. Trys mėnesiai - parduotas.
Mėlynas. Perku kažkokiam Dievo pamirštame užkampyje toli už Galvėjaus. Temsta, prieš pirkdamas nė nepagalvoju apie laukiančius du šimtus kilometrų ir kylantį rudens šerkšną. Kam gi įdomu, kad naktį žada šalna siautėti. Kas gi čia yra tie keli šimtai kilometrų. Pardavėjas – baikeris. Palydi graudžia šypsena lietuvišką entuziazmą. Važiuoju. Nei rankyčių, nei kojyčių nejaučiu. Šerkšno nuo šalmo stikliuko nespėju valyti iki graudumo nušalusiais pirštais. Piktai įsitvėręs plačias rankenas rėžiu skersai įsisiautėjusio rudens negailėdamas savo jaunų sąnarių, įsikandęs liguistą užsispyrimą turėti Tą vienintelį ir Tą paskutinį... Joju namo pailsėdamas ir savo „korešą“ šiurpindamas (jis šiltai įsitaisęs keturis ratus su stogu vairuoja). F i n i š a s ir didelė stiklinė skaidrios it ašara degtinės, gelbstinčios nuo ligoninės ir galūnių nušalimo gydymo. Ech ir kaip gi aš jį papuošiu? Ir taip, ir šitaip, ir tą uždėsiu, ir taip perdažysiu, ir čia dar... Atlaikau cielus šešis mėnesius su tuo vieninteliu ir paskutiniuoju.
Žalias, su lopšeliu ir trofėjinis. Toks įspūdingas, kad aprėdą teisingą įvaldęs, močiutę, šaligatviu tipenančią, persižegnoti paskatinu. Visgi į tikrą antro pasaulinio karo vokietį panašus. Na šitas tai tikrai paskutinis. Koks dar motociklas taip savimeilę paglostyti gali, kai gatve skrendi ir visų akys sminga i tavo žirgą plieninį... Parduotas, kad ir kaip skirtis sunku bebūtų...
Baikerio išvados:
Kad ir koks žvilgiai mėlynas, raudonas, geltonas ar žalias tavo žirgas bebūtų, kad ir kaip tu jį puoselėtum ir brangius aksesuarus beklijuotum - aistra už metalo gabalą stipresnė.
Meilė ausyse ūžiančiam vėjui...
Pagarba greičiui, po kojom besisukančiam...
Ištikimybė laisvai nenuoramai sielai...
Žavesys kelio vingiuoto, lenktis jo garbei priverčiančio...
Pagarba momentui, valdančiam ploną gyvenimo kibirkštį...
Jausmas vienybės, gobiantis raitininkus, valdančius ne vieną arklio galių tuziną...
Ir visa tai – tik žodžiai tušti, kurie su pojūčiais nesirimuoja. Visa tai – tik atgarsis meilės aistrai savajai. Visa tai – tik trupiniai, kurių net šmaikšti skruzdėlė nesurastų. Pagarbiai nukeliu šalmą prieš aistros, greičio ir vėjo liga sergantįjį.
Valdyk tą, kurio taip troškai ir žavėjaisi, imk jį, kaip tai būtų paskutinis ir nepakartojamas. Lai sausas kelias driekiasi po tavo ratais kelionėje...
Koks varginantis skiediklio kvapas, kokia ta namo siena diiiidelė. Ir koks mažas teptukas tokį gremėzdą dažyti.
Vardan ko visas šis vargas ir pusė uždažytos vasaros? A, štai ir apdovanojimo diena., - Ir ko gi tu, anūkėli, už šį didvyrišką darbą norėtum? – Klausia senelis.
Krapštau baltą papurusią galvelę. Mąstau... Gal to, gal ano, o gal...
- Birbynės prašyk, žioply, – tėtis įsikiša.
- Joo, noriu. Tos mėlynos birbynės...
Va taip prasidėjo istorija, pavadinimu „šitas tai jau tikrai paskutinis“.
Prabėgo keletas metų. Žmogėnas, pas kurį dirbau, draugavo su „kavianskais“ banditais. O banditai pinigų turi ir dar motociklais kietais varinėja. Stovi toks mėlynas, o šalia jo toks plikas ir didelis (tokius spintom visi vadino). Prieinu, nes kažkokia jėga, stipresnė už magnetą link to mėlynojo traukia.
- Geras mocas. – Sakau.
- Nu. – Mykia spinta.
- Ale padangos kokios plačios, jaučiu, traukia kaip žvėris. – Išmanymą demonstruoju.
- Nu. Ryvokas toks, kad trumpam sąmonę prarandi, kai iš vietos lupa.
- Joooo... O kiek toks kainuoja?
- Kaip tau, už pora štukų žalių atiduosiu...- šaiposi.
Pora štukų! Už šitą mėlyną, su geru lupimu iš vietos ir dar tokiom padangom! Iš kur pas mane tokie milijonai?...
Prabėgo dar keletas metų. Pagaliau turiu. Visas raudonas ir vos trijų metų senumo. Eina kaip žvėris. Mano pirmas „importavas mocas“. T. y. motoroleris.
Dar metai... Važiuoju iš Dublino į Galvėjų pirkt motociklo. Jeeee, koks jis juodas ir mandras. Manai, esu su tokiu važiavęs? Na, bet ekspertu juk galima apsimesti? Apderam kainą, dar airijokas ir benzino pilną baką užpilt pasižada. Na, perku. Labai jau jis man prie dūšios – mano pirmas čioperis...
Praeina dar metai. randu daužtą rimtą pusantro litro variklį nešiojantį vyrišką čioperį. Apie „atkalima“ neraukiu nieko. Bet perku, nes vien pažiūrėjus pagaugais nugara nueina. Įrankiai, daužtos detalės, chromuoti aksesuarai, surūdijęs bakas, lenktas vairas... Užsispyrimas ir iki mėlynumo nudaužyti nagai darbą pribaigia. Liko tik keletas legalių smulkmenų, kad policijai vaikytis be reikalo nereikėtų – draudimas, mokestis už kelius. Nė viena airiška draudimo kompanija nesiryžta drausti tokio rimto baikerio su tokiu rimtu motociklu. PRAVALAS...
Stumdau po kiemą, užkūręs pavažiuoju, visiem pasirodau, pasėdėt leidžiu. Na ko dar gali trūkti tiems sumautiems draudikams? Kad juos kur, kai į minusą šoki šitokį žvėrį ant kojų pastatęs (vertimas - parduodu nuostolingai).
Dar metai. Rudas. Apdraustas, sumokėti mokesčiai, tvarkingas. Na šito jau tikrai neparduosiu. Aprengiu, aptaisau, pradedu „mislyt“, kokį tiuningą šitam žvėriui pritaikysiu...
Važiuoju ištisus du mėnesius. Parduodu.
Raudonas. Visas ne toks kaip kiti mocai. Toks didelis ir išraiškingas, tikrai su jokiu kitu nesumaišysi. Viskas, apsistosiu ties šiuo, perdažysiu oranžine spalva, aptaisysiu ir apipuošiu - svajoju... Šitas tikrai paskutinis. Trys mėnesiai - parduotas.
Mėlynas. Perku kažkokiam Dievo pamirštame užkampyje toli už Galvėjaus. Temsta, prieš pirkdamas nė nepagalvoju apie laukiančius du šimtus kilometrų ir kylantį rudens šerkšną. Kam gi įdomu, kad naktį žada šalna siautėti. Kas gi čia yra tie keli šimtai kilometrų. Pardavėjas – baikeris. Palydi graudžia šypsena lietuvišką entuziazmą. Važiuoju. Nei rankyčių, nei kojyčių nejaučiu. Šerkšno nuo šalmo stikliuko nespėju valyti iki graudumo nušalusiais pirštais. Piktai įsitvėręs plačias rankenas rėžiu skersai įsisiautėjusio rudens negailėdamas savo jaunų sąnarių, įsikandęs liguistą užsispyrimą turėti Tą vienintelį ir Tą paskutinį... Joju namo pailsėdamas ir savo „korešą“ šiurpindamas (jis šiltai įsitaisęs keturis ratus su stogu vairuoja). F i n i š a s ir didelė stiklinė skaidrios it ašara degtinės, gelbstinčios nuo ligoninės ir galūnių nušalimo gydymo. Ech ir kaip gi aš jį papuošiu? Ir taip, ir šitaip, ir tą uždėsiu, ir taip perdažysiu, ir čia dar... Atlaikau cielus šešis mėnesius su tuo vieninteliu ir paskutiniuoju.
Žalias, su lopšeliu ir trofėjinis. Toks įspūdingas, kad aprėdą teisingą įvaldęs, močiutę, šaligatviu tipenančią, persižegnoti paskatinu. Visgi į tikrą antro pasaulinio karo vokietį panašus. Na šitas tai tikrai paskutinis. Koks dar motociklas taip savimeilę paglostyti gali, kai gatve skrendi ir visų akys sminga i tavo žirgą plieninį... Parduotas, kad ir kaip skirtis sunku bebūtų...
Baikerio išvados:
Kad ir koks žvilgiai mėlynas, raudonas, geltonas ar žalias tavo žirgas bebūtų, kad ir kaip tu jį puoselėtum ir brangius aksesuarus beklijuotum - aistra už metalo gabalą stipresnė.
Meilė ausyse ūžiančiam vėjui...
Pagarba greičiui, po kojom besisukančiam...
Ištikimybė laisvai nenuoramai sielai...
Žavesys kelio vingiuoto, lenktis jo garbei priverčiančio...
Pagarba momentui, valdančiam ploną gyvenimo kibirkštį...
Jausmas vienybės, gobiantis raitininkus, valdančius ne vieną arklio galių tuziną...
Ir visa tai – tik žodžiai tušti, kurie su pojūčiais nesirimuoja. Visa tai – tik atgarsis meilės aistrai savajai. Visa tai – tik trupiniai, kurių net šmaikšti skruzdėlė nesurastų. Pagarbiai nukeliu šalmą prieš aistros, greičio ir vėjo liga sergantįjį.
Valdyk tą, kurio taip troškai ir žavėjaisi, imk jį, kaip tai būtų paskutinis ir nepakartojamas. Lai sausas kelias driekiasi po tavo ratais kelionėje...
Kuo tu tiki?
Kuo tu tiki? Gal tiki, kad saulė sukasi aplink žemę? Tiki, kad Marse yra gyvybė? Tiki, kad skruzdėlės turi savo kalbą, tik, išvydę žmones, tykiais primityvais patampa? Tiki, kad tiesa slypi kažkur anapus? Tiki, kad pusryčiai, kuriuos šiandien valgei, ekologiškai paglamonėjo tavo figūrą? Tiki, kad Dievas yra? Tiki, kad musulmonų pasaulis „griauna" krikščioniškąjį pasaulį? Tiki, kad Izraelis raketomis apšviečia padangę vardan tiesos ir šviesos rytdienos pasauliui? Tiki, kad tu esi nenugalimas, kad „Fairy“ nuplauna visas tavo dėmes (arba nuodėmes)? Tiki, kad didelę lydeką gali pagauti tik super prekybos centre? Tiki, kad tavimi didžiuojasi bent jau 20 žmonių? Tiki, kad naujausias telefonas atspindi Tavo asmenybę? Tiki, kad spengianti miško tyla yra energijos šaltinis? Tiki, kad žiniasklaida pasako visą tiesą apie pasaulyje vykstančius procesus? Ar tikrai tiki?
Mielas skaitytojau, jei ką nors praleidau, būtinai įrašyk šioje eilutėje (bent jau mintyse).
Reziume:
Žmogau, tikėk! Tikėk ir puoselėk, skleisk savo tikėjimą. Tik nepamiršk, kad kiekvienas žmogus yra tikėjimas. Kiekvienas žmogus yra DIDELIS AŠ. Kiekvienas žmogus myli save taip, kaip myli savo vertybes, kuriomis tiki. Jei Tu savo tikėjimu motyvuosi bent vieną žmogų - Tu laimėjai.
Bet jei po to, kai įtikinai kitą, tas kitas tave išduos ir sudegins ant laužo, žinok, jog Tavo tikėjimas – tikras. Apie jį rašys istorikai. Jam odes sudės dainiai. Jam melsis tūkstančiai. O gal ir ne...
Subscribe to:
Posts (Atom)
Posts
