Žinau, kad buvai...

Hey, pilies valdove, pasakos tarpininke arba pasakoriau. Žinau, kad buvai, žinau su kokia širdim ir dūšia išvykai pro pilies vartus. Žinau, kad nesugebėdamas savo žemišku balsu išrėkti susižavėjimo, kūrei savo žirgą ir, nebodamas tuštėjančio bako, kuris vargu ar padės ryte namus pasiekti, griaudėjai pilies kuorais, kad visi girdėtų. Tie, kurių eržilai nebuvo tokie garsingi ar emocijas reikšti gėda buvo, džiaugsmą aluje skandino. Treti, sutemų sulaukę, ugninius aitvarus į dangų leido, svajonėmis apipintus, kad išlėkęs sugrįžtų ir kitąmet. Tu, kuris esi tikras ir gyvas įvykio liudininkas, neleisi meluoti, tad skaityk, o jei ko trūksta - pridėk. Pridėk taip, kad tavo žodis virstų kūnu lygiai po metu....
.x.
Ankstyvas rytas vėl privertė atmerkti abi akis. Tik atsimerkęs susivokiau, kad esu Charlevilio pilyje, o motociklo variklio gausmas iš kiemo priminė, jog šiandien - visų tautybių baikerių suvažiavimas – juk vėjui tas pats, kieno plaukus kedenti! Sintetinė kava, finaliniai potėpiai, paskutiniai apmąstymai ir visuose pilies kampeliuose vykstantys vos sekundę kitą trunkantys pasitarimai. Visiems aišku, kad niekas neaišku... Neaišku, kiek bus dalyvių, neaišku, kada atvažiuos maistas, neaišku ar bus mergiočių, neaišku, viskas neaišku...
Na, su „neaišku“ išsiaiškinom. Pasiruošę ir pasipuošę skubam prie vartų. Laukti. Įtempę ausis klausomės, ar dar neatburzgia, neatidunda. Ąžuolynas ima gausti, oras pradeda virpėti, į dangų kyla išgąsdinti paukščiai, o iš už žaluma apgaubto pilies kelio vingio išnyra pirmasis plieninis žirgas. Dar ir dar vienas. Dar akimirka, ir kelią užtvindo rūsčiai griaudžiančių motociklų kolona. Žvilgantys čiopai, dūzgiančios britvos, grėsmingi strytai – tik labai jau džiugiai iš po šalmų švyti ant jų sėdinčiųjų akys.. Prasideda.
.x.
Iš pilies kiemo išnyra staugimas „am a warrior“, staugimui iš paskos - motociklas, na, o jiems pavymui ir pats raitelis. Visi trys rėžiasi į užsiregistruoti bandančių, bet pakankamai pinigėlių nesukrapštančių baikerių motociklus. Visi virsta ant pilko asfalto it šalnos pakąsti, tik staugimas pasislepia kažkur ąžuolų lapijoje. Kovotojas arba „warrioras“ vaduojasi iš po motociklo, o nukentėjusiojo žirgelio šeimininkas tiesiog auga kartu su savo įniršiu, visa tai aiškiai iliustruodamas veido raudoniu. Kaltininkas - didis vyras, motociklus sukiloja viena ranka. Reziumė – nukentėję nuryja savo pyktį ir ne tik už dyką įleidžiami į renginį, bet dar ir dėžę alaus už nuostolius gauna – kad ryti sprangų pyktį būtų lengviau.
.x.
Tamsu nors į akį durk. O tamsoje ne ką ir pribadysi... Stebiu, kaip prie vartų lėtai lėtai privažiuoja „britva“. Keistoka tokia - plastmasės velkasi iš paskos, viena moto rankena kabaluoja ties vairuotojo kojomis. Nuo jos nusiropščia žmogutis, kiek apibrozdintas ir šiaip įvairiomis žaizdomis žaizdelėmis pasidabinęs.
- Buk geras, paskolink prožektorių, – sako. - Nes panos ir piniginės nerandu... Paskolinu, žinoma. Piniginė randama nepraėjus nei pusvalandžiui, o panelė tik rytui išaušus išsiduoda dešinės kojos šlubčiojimu. Visi gyvi ir tarsi laimingi.
.x.
Virš besilinksminančiųjų jau kabo mėnulis. Į pilies kiemą įvairuoja GARDA automobilis su visais atributais. Sustoja. Iš jo iššoka keletas angelų sargų. Kaip suprantu, labai rimtai nusiteikę. Tuo tarpu didžiojoje palapinėje, šokių aikštelėje vyksta veiksmas: susikibę už parankių baikeriai paneles šokdina. Kvatoja visi ir sukas kaip vijurkai. Na, o tvarkos saugotojams tenka išvažiuoti it musę kandusiems. Ne tokio jie veiksmo tikėjosi.
.x.
Virš besilinksminančiųjų vis dar kabo mėnulis. Į kiemą vėl įrieda ta pati GARDA su tuo pačiu automobiliu. Tik šį kartą neatlaiko prie pulto besidarbuojančio Notorious DJ nervai. Dar svečiams nespėjus iš automobilio išsirangyti, suskamba pirmieji Ice T atliekamo kūrinio (tiesa, pasak paties DJ - žodžiai Petro Gaulės, Muzika Raudonykio) fragmentai. Visi šoka ir dainuoja „Cop killer, fuck police brutality“!
.x.
Priešais pilį – staugimas, rėkimas, dulkių kamuoliai ir kažkoks susiėmimas. Apsauga užmato netvarką. Tekini puola link veiksmo per racijas susišūkaudami, kad pagalbos reikia. Bėga gerkles išvertę: „they are fighting, they are fighting“ – suprask, masinės muštynės. Aš iš paskos vaizdų pasižiūrėti. Matau, kaip apsauginiai prišokę nustėrsta. Ir aš prišoku – o ten baikeriai virvę betraukią. Ir vaizdelis neblogas – vienoje pusėje vyrai ąžuolai galiūnai traukdami pagalbos šaukiasi niurzgėdami, kad jėgos nelygios, kitoje pusėje panelės. O jos nešpėtnos. Viena, žiūrėk, net visais dviem pirštais į virvę įsirėžusi, kad manikiūro nesusigadintų. Kita ne tiek virvės gviešiais, kiek stengiasi, kad kokteilis veiksmo sūkury neišsilaistytų. Pati pirmoji, palaidinukę ant kaktos užsitraukusi, vyrus gražiais moteriškais atributais gąsdina. Laimėtojų pusė aiški...
.x.
Charlevilio pilis laikoma vaiduoklių gausiausiai apgyvendinta pilimi visoje Airijoje. Įvijais mediniais laiptais kylu į miegamąjį. Ten, broliškame kape, knarkia būrys darbščiųjų renginio dvasių. Išskyrus vieną... „Chebra, negaliu užmigt.“ – dejuoja, - „labai jau gamtinis reikalas prispaudė.“ O iki tupinyčios per visą pilį tamsoje eiti reikia. Tik vienam į tokias vietas nakties mėnesienos laižomoje pilyje vaikščioti lyg ir ne lygis, lyg ir nejauku... Lydžiu...
.x.
Rytas. Visi, jo sulaukę, kuria žirgus. Išskyrus keletą, kurie, pasikinkę būrį draugu, po kiemą motus stumdosi. Kai kurie, prisistumdę, meta užsispyrėlius į krūmus. Viltingai laukiu laimėtojų ir prizų įteikimų. Matau ilgiausio stumdymo varžybų laimėtoją. Ploju. Už tai sulaukiu tik keleto riebesnių keiksmų (matyt, iš pačių motociklų savininkų), kuriuos greitai keičia gailūs pagalbos kauksmai: „Ar parveši mane namo? O gal tu parveši?“. Neriu į krūmus - matyt čia ne varžybų būta...
.x.
Po pilies kiemą tampomi laidai, primuturiuojami prie kai kurių motociklų. Pasirodo, čia toks populiarus motociklo kūrimo būdas. Vienas užkurtasis, nušvitęs šypsena, pradeda kuistis po kišenes. Randa. Randa cigaretes, vieną pirštinę ir galiausiai (beje, iš tos pačios kišenės!!!) išsitraukia akinius. Užsideda. Lenkiškai pradeda mamą minėti. Prieinu arčiau, ir ką jus manote? Akinių stiprumas primena žiūronus. Tik va bėda – vieno žiūroninio akuliaro trūksta... Matau, kaip nelaimėlio draugai ant motų sušokę pajuda namų link. Matau, kaip nelaimėlis, užsimaukšlinęs šiek tiek per ankštą šalmą, į jį sugrūda akinių likučius ir, vieną akį užmerkęs, išskuba įkandin. Dyvų dyvai...
.x.
Vaiskus rytas. Saulutė į akis žibina. Vairuotojai slankioja paniurę, o nevairuojantys kupini linksmybės. Vienas linksmuolis užšokęs ant galingo moto sugebėjimus demonstruoja. Jis ant moto raitas, motociklas birbia, bet vietoje stovi, o galinis ratas kad sukasi kad sukasi. Užu jo – į mašiną bandanti įlipti mergiotė. Tiesa, ne kaip jai sekasi, nes akmenų kruša, slystanti iš po linksmuolio ratų, jai ant nugaros krenta ir jos automobiliui stogą kaso. Gražu man.
.x.
Vis dar kita diena. Apie pietus iš tik jam težinomų užkaborių pasirodo vienas iš organizatorių. Kiek patinęs ir labai jau nustebęs. NĖRA MOCO!!! Dabar jau mamą mini rusiškai. Ir VĖL NĖRA MOCO!!! Kažkas teiraujasi, ar jis vakar savo motociklo burtų keliu nebus pralošęs. Kipišas. Na nėra ir viskas. Kažkas pradeda kvatoti, iš kažkur atsiranda rakteliai, na o motą ponui baikeriui tenka susirasti pačiam. Pagraudenantis žodis – neverk radęs, nesidžiauk pametęs 

Na, o tiems, kas nebuvo, arba buvo, bet sarmatijasi pasisakyti, bet...
Viskas, kas vyko tą ypatingą savaitgalį pilyje, užkūrė ugnį, kurios vardas Phantom Riders. Ugnį, kurią išsivežė kiekvienas pabuvojęs. Ne tik pabuvojęs, bet ir padangą lyšną sudeginęs, kiaurai peršlapęs, iš rankų slystantį balioną begaudydamas ar šiaip linksmai lenkų pusėj atsikėlęs, akinius ar telefoną pievoj pametęs. Ir veš ją kaip deglą per visa savo pažįstamų ratą, o šie neš ją toliau ir toliau, vis labiau ir labiau iškraipydami tikrąją istoriją. Ją dar labiau nuspalvindami, kampus užaštrindami ar apgludindami. Ir nesvarbu, kokios spalvos ugneles pamatys nebuvusieji, tačiau jie patys tos ugnies kibirkštėlę atsiveš kitąmet. Netiki? Atvažiuok ir pamatysi...
Linkėjimai ugningiems...
Iš pelenų į pelenus, su ugnim ar be jos. Iš pilies į tą pačią pilį, nes su tokiais draugais ir priešas nereikalingas...

Cheeeeeers!

Tą vakarą, kai pas tave ateisiu, pajusi vėjo kvapą. Vėjo, kuris šiame pasaulyje nepažabojamas jokiais žodžiais, o aname - jokiais užkeikimais. Vėjo vaikas... Taip mums pavymui galvas linguotų mūsų senoliai. Vėjo vaikas, galintis pažaboti juodąjį sutemų drakoną, draskantį svajones ir sapnus spalvotus. Vėjo vaikas, niekada neužaugantis ir neišaugantis iš savo valiūkiškos esybės. Nes jis suvokia. Jis yra. Jis nenugalimas. Šnekėk su vėju. Pajusk jį. Jis tavo draugas per amžius...