NUOMONĖ: TRYS MILIJONAI DARBDAVIŲ

Prieš keletą dienų pabuvojome Briuselyje vykusiame Europos liberalų (ELDR) suvažiavime, kuriame teko garbė susitikti su vienu iš ELDR organizacijos lyderių - Grahamu Watsonu, bei europarlamentaru Eugenijumi Gentvilu.

Norėčiau pasidalinti po šių susitikimų kilusiais pamąstymais bei pastebėjimais apie šią vasarą vyksiančius Europarlamento rinkimus.
Suskirstykime politikus, siekiančius tapti europarlamentarais į dvi grupes:

Pirmoji grupė – politikai, nebenorintys dalyvauti savo šalies didžiojoje nacionalinėje politikoje. Politikai, pralaimėję rinkimus, vienaip ar kitaip susigadinę savo ar savo partijos įvaizdį bei reputaciją. Politikai, laikantys Europos Parlamentą pirmuoju žingsniu link didžiosios politikos arenos savo šalyje.

Antroji grupė – politikai, suvokiantys vieningos Europos svarbą globaliame pasaulyje. Politikai, norintys kurti tokią Europą, kuri galėtų konkuruoti su didžiosiomis valstybėmis: JAV, Rusija ar Kinija.

1994 metais Europos Parlamentą sudarė 80 % politikų, priklausančių pirmajai grupei ir apie 20% priklausančių antrajai.
1999 metais pirmoji grupė tesudarė 65%, o antroji – jau 40%.
2004-aisiais metais grupių jėgos susilygino.
Tikimasi, jog šiemet tikintys ir dirbantys vieningos Europos vardan sudarys 60%, o pasyvių europarlamentarų liks tik 40%.

Senosios Europos valstybės, turinčios ilgametę nusistovėjusią politinę patirtį, Europos Parlamentui politikus ruošia būtent šiam darbui. Partijos labai aiškiai atskiria, kas yra ar gali būti nacionalinės politikos veikėjas ir kas - Europos reikalų politikas. Nes suvokia, kad geras nacionalinės politikos ekspertas nebūtinai yra geras Europos reikalų žinovas.

Pagal Eurobarometro duomenis, Lietuva patenka į pirmąjį penketuką valstybių, kurių piliečiai daugiausiai žino apie Europos Parlamento veiklą. Remiantis šiais duomenimis galima būtų teigti, kad Lietuvos piliečiai suvokia, kas geriausiai galėtų atstovauti Lietuvos interesus Europos Parlamente. Bet ar iš tikrųjų taip ir yra?

Taigi, artėja rinkimai. Artėja laikas, kai turėsime apsispręsti, kas atstovaus mūsų valstybę europiniu lygmeniu. Ar sugebėsime atskirti, kas iš siūlomų partijų atstovų Europos Parlamento rinkimuose yra geriausi Europos reikalų ekspertai? Ar sugebėsime pasverti, kad nacionaliniai politikai, daugiausiai besireiškiantys Lietuvos politinėje scenoje nebūtinai bus puikūs europarlamentarai? Ar sugebėsime išrinkti tuos, kurie priklausys būtent tai antrajai politikų grupei, kuri išties dirbs Europos labui?

Formulė labai paprasta: žmogus, kuris bolotiruojasi visur, nori būti viskuo vienu metu. Jei nepasisekė pakliūti į Seimą, gal pasiseks Europarlamento rinkimuose. Kaip teigia sena lietuviška patarle – devyni amatai, dešimtas badas.

Pavyzdžiui: Marketingo specialistas Jonas ieško darbo. Jo patirtis - 5 metai. Vieną dieną jis randa skelbimą, kad įmone X ieško finansų specialisto, marketingo skyriaus vadybininko bei maisto technologo. Jonas paduoda prašymą jį priimti į visas tris pozicijas. Darbdavys, paskaitęs Jono gyvenimo aprašymą, randa įrašą, kad Jonas pastaruosius 4 metus veda savo namų ūkio finansinę apskaitą (gerai apskaičiuoja, kiek jis turi uždirbti, kad išsimokėtų bankui paskolą ir dar sutaupytų 150 litų per mėnesį kasmetinėms atostogoms), yra geras kulinaras (mėgsta gaminti ir tai daro jau penketą metų), na, ir kaip minėta, yra dirbęs marketingo srityje pastaruosius 5 metus. Darbdavys rado geresnį kandidatą į marketingo skyrių nei Jonas. Tik ar jis rizikuos priimti poną Joną technologu ar finansininku, kad ir su tokia „įspūdinga“ patirtimi?

Visiems Lietuvos rinkėjams siūlau įsivaizduoti save darbdavio vietoje. Ir atidžiai pasidomėti kiekvienu jo dėmesį patraukusiu pretendentu į EP. Juk politiko žinomumas nesuteikia jam žinių ar patirties bagažo bet kurioje veiklos srityje.

Tikras europarlamentaras ne tas, kuris tiesiog nori būti europarlamentaru, o tas, kuris siekia, kad Europos Sąjunga klestėtų ir yra ne mėgėjas, o profesionalas...

Balsuokite už tuos kandidatus, kurie nori ir gali kažko pasiekti Europos Sąjungos vardan, o ne tuos, kurie, vejami asmeninių interesų, Europos širdyje taikosi susisukti jaukią gūžtelę, garantuosiančią jiems patogų gyvenimą, skambų vardą, teisinį neliečiamumą ar ką kitą, ko tik nyki, savimeilės kupina žmogaus širdis galėtų įsigeisti.