Drns liūc ir begemoc... (arba ) Turiu kuo didžiuotis

Nors lietuvių liaudies patarlė sako, jog geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti, siūlau šį tekstą skaityti garsiai. Tik išgirdę, galėsite jį suvokti. Akys gali meluoti. Jos visada meluoja. Taigi.

Pirma buvo “liūc”, o paksui – “begemoc”. Vieninteliai lietuviški gyvūnų pavadinimai, užsibaigiantys raice “c”. Tai mes, šaunūs aukštaičiai, padovanojome lietuvių kalbai tiek įspūdingų naujadarų, atšviežinome griežtą jos gramatiką vieninteliu būdvardžiu, kuriame nėra nė vienos balsės: “drns”.

Dažnai sutiktus draugus ir pažįstamus pasveikinu švelniu “kū tujen?” (tūlam neaukštaičiui išversiu: “kaip tu gyveni, kaip laikaisi?”). Suglumę pašnekovai ima kratyti atmintį, krapštyti smegenų vingius, bando pasitelkti logiką ir net vaizduotę. Kokia tai kalba ir ka tai galėtų reikšti? Kaip atsakyti į tokį barbarišką užklausimą?. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi tikru aukštaičiu ir labai tuo didžiuojuosi.

Gi iš aną kraštą aš, kur žmonės amoriais mosikuojas, kur draugs draugui į bliuzkę pasiūlyt nepasididžiuoj, kur mergas dains gražė gied ir skanių pavydlų verd. Tinai krašts, kur su palūtarkom į bažnyčio nieks nevažiuoj, kur šunienas pas spraunių kaiminkų sekmadienį gaus’, kur raugintus kopūstus su plocines valga, kur pilnus kesalius voveruškų iš myška turgun temp’.

Ašen iš tą kraštą, kur dar tykra alos gali gaut, jei koky rimtu pyvariu pažįsti. Kur alos macnums ne laipsnės a stiklynėm matuojams. Kur tykra pyvaria daržinėj, ragaudams pirmokų, gausi par kupro jebu alų stiklynėj šildis’. Kur labai neunarav atsisakyt į veselių eit, nes kažkas kyts tų gerų alų už tavy kaštavos. Ir da koks smagums, ka užpakale po pinkių stiklynių nuo stala nebepakeli, užtat kep ant šnekos patraukia, a unt dainos – „oi kaip sunk, oi kė vargs, per grabnyčis lipt pas mergs“…

Ir kų tujen, mesčioni, suprasi, jebu pas mum svečiuos nes buvys ir alos tik iš kieną nors kalbų tesi ragavys. Susrask kokių palūtarkų, ir atalėk. Mes žmonės vaišingi...