Šitas tai jau tikrai paskutinis

Hey, kokia šilta vasara, kokia žibanti saulė, tikriausiai ir vanduo kaip arbata.
Koks varginantis skiediklio kvapas, kokia ta namo siena diiiidelė. Ir koks mažas teptukas tokį gremėzdą dažyti.
Vardan ko visas šis vargas ir pusė uždažytos vasaros? A, štai ir apdovanojimo diena., - Ir ko gi tu, anūkėli, už šį didvyrišką darbą norėtum? – Klausia senelis.
Krapštau baltą papurusią galvelę. Mąstau... Gal to, gal ano, o gal...
- Birbynės prašyk, žioply, – tėtis įsikiša.
- Joo, noriu. Tos mėlynos birbynės...
Va taip prasidėjo istorija, pavadinimu „šitas tai jau tikrai paskutinis“.
Prabėgo keletas metų. Žmogėnas, pas kurį dirbau, draugavo su „kavianskais“ banditais. O banditai pinigų turi ir dar motociklais kietais varinėja. Stovi toks mėlynas, o šalia jo toks plikas ir didelis (tokius spintom visi vadino). Prieinu, nes kažkokia jėga, stipresnė už magnetą link to mėlynojo traukia.
- Geras mocas. – Sakau.
- Nu. – Mykia spinta.
- Ale padangos kokios plačios, jaučiu, traukia kaip žvėris. – Išmanymą demonstruoju.
- Nu. Ryvokas toks, kad trumpam sąmonę prarandi, kai iš vietos lupa.
- Joooo... O kiek toks kainuoja?
- Kaip tau, už pora štukų žalių atiduosiu...- šaiposi.
Pora štukų! Už šitą mėlyną, su geru lupimu iš vietos ir dar tokiom padangom! Iš kur pas mane tokie milijonai?...
Prabėgo dar keletas metų. Pagaliau turiu. Visas raudonas ir vos trijų metų senumo. Eina kaip žvėris. Mano pirmas „importavas mocas“. T. y. motoroleris.
Dar metai... Važiuoju iš Dublino į Galvėjų pirkt motociklo. Jeeee, koks jis juodas ir mandras. Manai, esu su tokiu važiavęs? Na, bet ekspertu juk galima apsimesti? Apderam kainą, dar airijokas ir benzino pilną baką užpilt pasižada. Na, perku. Labai jau jis man prie dūšios – mano pirmas čioperis...
Praeina dar metai. randu daužtą rimtą pusantro litro variklį nešiojantį vyrišką čioperį. Apie „atkalima“ neraukiu nieko. Bet perku, nes vien pažiūrėjus pagaugais nugara nueina. Įrankiai, daužtos detalės, chromuoti aksesuarai, surūdijęs bakas, lenktas vairas... Užsispyrimas ir iki mėlynumo nudaužyti nagai darbą pribaigia. Liko tik keletas legalių smulkmenų, kad policijai vaikytis be reikalo nereikėtų – draudimas, mokestis už kelius. Nė viena airiška draudimo kompanija nesiryžta drausti tokio rimto baikerio su tokiu rimtu motociklu. PRAVALAS...
Stumdau po kiemą, užkūręs pavažiuoju, visiem pasirodau, pasėdėt leidžiu. Na ko dar gali trūkti tiems sumautiems draudikams? Kad juos kur, kai į minusą šoki šitokį žvėrį ant kojų pastatęs (vertimas - parduodu nuostolingai).
Dar metai. Rudas. Apdraustas, sumokėti mokesčiai, tvarkingas. Na šito jau tikrai neparduosiu. Aprengiu, aptaisau, pradedu „mislyt“, kokį tiuningą šitam žvėriui pritaikysiu...
Važiuoju ištisus du mėnesius. Parduodu.
Raudonas. Visas ne toks kaip kiti mocai. Toks didelis ir išraiškingas, tikrai su jokiu kitu nesumaišysi. Viskas, apsistosiu ties šiuo, perdažysiu oranžine spalva, aptaisysiu ir apipuošiu - svajoju... Šitas tikrai paskutinis. Trys mėnesiai - parduotas.
Mėlynas. Perku kažkokiam Dievo pamirštame užkampyje toli už Galvėjaus. Temsta, prieš pirkdamas nė nepagalvoju apie laukiančius du šimtus kilometrų ir kylantį rudens šerkšną. Kam gi įdomu, kad naktį žada šalna siautėti. Kas gi čia yra tie keli šimtai kilometrų. Pardavėjas – baikeris. Palydi graudžia šypsena lietuvišką entuziazmą. Važiuoju. Nei rankyčių, nei kojyčių nejaučiu. Šerkšno nuo šalmo stikliuko nespėju valyti iki graudumo nušalusiais pirštais. Piktai įsitvėręs plačias rankenas rėžiu skersai įsisiautėjusio rudens negailėdamas savo jaunų sąnarių, įsikandęs liguistą užsispyrimą turėti Tą vienintelį ir Tą paskutinį... Joju namo pailsėdamas ir savo „korešą“ šiurpindamas (jis šiltai įsitaisęs keturis ratus su stogu vairuoja). F i n i š a s ir didelė stiklinė skaidrios it ašara degtinės, gelbstinčios nuo ligoninės ir galūnių nušalimo gydymo. Ech ir kaip gi aš jį papuošiu? Ir taip, ir šitaip, ir tą uždėsiu, ir taip perdažysiu, ir čia dar... Atlaikau cielus šešis mėnesius su tuo vieninteliu ir paskutiniuoju.
Žalias, su lopšeliu ir trofėjinis. Toks įspūdingas, kad aprėdą teisingą įvaldęs, močiutę, šaligatviu tipenančią, persižegnoti paskatinu. Visgi į tikrą antro pasaulinio karo vokietį panašus. Na šitas tai tikrai paskutinis. Koks dar motociklas taip savimeilę paglostyti gali, kai gatve skrendi ir visų akys sminga i tavo žirgą plieninį... Parduotas, kad ir kaip skirtis sunku bebūtų...

Baikerio išvados:

Kad ir koks žvilgiai mėlynas, raudonas, geltonas ar žalias tavo žirgas bebūtų, kad ir kaip tu jį puoselėtum ir brangius aksesuarus beklijuotum - aistra už metalo gabalą stipresnė.
Meilė ausyse ūžiančiam vėjui...
Pagarba greičiui, po kojom besisukančiam...
Ištikimybė laisvai nenuoramai sielai...
Žavesys kelio vingiuoto, lenktis jo garbei priverčiančio...
Pagarba momentui, valdančiam ploną gyvenimo kibirkštį...
Jausmas vienybės, gobiantis raitininkus, valdančius ne vieną arklio galių tuziną...
Ir visa tai – tik žodžiai tušti, kurie su pojūčiais nesirimuoja. Visa tai – tik atgarsis meilės aistrai savajai. Visa tai – tik trupiniai, kurių net šmaikšti skruzdėlė nesurastų. Pagarbiai nukeliu šalmą prieš aistros, greičio ir vėjo liga sergantįjį.
Valdyk tą, kurio taip troškai ir žavėjaisi, imk jį, kaip tai būtų paskutinis ir nepakartojamas. Lai sausas kelias driekiasi po tavo ratais kelionėje...