1523 blizgės

Dedikuoju Gyntei, nepabūgusiam mano žvejybos įgūdžių...

Rytas. Labai jau ankstyvas rytas, kai iš šilto patalo gali prikelti tik švelni smilga nosyje. Kylam ir, tekant saulei po mažamiegės nakties išlydėti į sunkią kelionę sugriūnam į automobilį. Jame mūsų jau laukia žvejybinė nuotaika. Pabumbėję apie mielų draugų budinimo technologijas ir principus, judame aušros link. Vos išriedėjus iš saugaus kiemo, miške mūsų tyko pirmasis nuotykis. Tiksliau tariant, du nuotykiai, apsirėdę žalios spalvos uniformomis, papuoštomis ištaigingu pavadinimu “GARDA”. Nuotykiai nutraukia mūsų kelionę kelioms akimirkoms ir mandagiai paklausia, ar nematėme degančio automobilio miškelio prieigose. Sumišę, šilti ir dar ne visai pasiruošę šiam maloniam pokalbiui, aiškinamės, kodėl gi jie, matę, apžiūrėję ir įvertinę degančios mašinos vaizdinį, klausinėja taikingų žvejų, kurie daugiau bendro su vandeniu, ne su ugnimi turi. Pakerėti šio žavaus susitikimo, judame toliau. Šliaužiame pro vis dar smilkstantį automobilinį laužą. Panelė navigacija rekomenduoja sukti i dešinę...
Keliones metu lū-ži-nė-ju. Panelė navigacija padeda išsilaikyti šio pasaulio prieigose. Štai sekantis nuotykis – tiltas per upę, kurio grindinys – dailiai sukrautos lentos (tik sukrautos, jokiu tvirtinimų čia nereikia... Sutvirtinimai - ponų išmislas). Įveikta. Dabar jau užslepiam geležinį motorizuotą žirgą krūmuose, kad koks žaismingai nusiteikęs nuotykis nesugalvotų padaryti laužo iš mūsų vienintelės susisiekimo su XXI amžiumi priemonės.
Patikriname, ar ginkluotė ir akipiruotė pilnai atitinka mūsų keliamus reikalavimus žvejybos nuotykiui, sulipame į aulinius botus ir. Stovėdamas pievoje ir tolumoje matydamas upę, netveriu pagunda tiesiog čia ir dabar išbandyti savo negausius žvejybinius įgūdžius, “Tikrai „damesčiau“, tik kaži ką lengviau, blizgę ar meškerę?” –svarsto manasis ego.
Instinktas gena mus upės link. Įveiktos dvi rimtos kliūtys – spygliuotos tvoros. Mano draugas, demonstruodamas savąjį lankstumą, šliaužia pro tarpą, aš gi, lavindamas alpinizmo įgūdžius, lipu per viršų. Tikra komanda: kiekvienas turi savo sritį bei stiliaus bagažą...
Nepaeiname nė trijų kilometrų, kaip randame viečikę, kur yra tikimybė užmesti ir ištraukti sveiką blizgę. Pirmas prisėdimas, po pora „jonukų“ (tokie lietuviški glaistyti sūreliai), pavadėliai, blizgės, ritės ir... metimas! Tikrai sėkmingas – iš po vandens išplėšiu pirmąjį šios dienos žolių kuokštą. Antrasis metimas dar sėkmingesnis: blizgė ir pavadėlis lieka medžio viršūnėje. Negi karstysies kaip koks piemuo? Žvejai po medžius juk nelaipioja...
Mano draugas eina pirmyn. Mat dviem vienoje mažytėje properšoje vietos mažoka. O jei jis pagaus MANO ŽUVĮ?.. Taip properša po properšos žvejojame upe aukštyn. Už mūsų – trys žirgai, kurie jaučiasi paupio šeimininkais bei akylai stebi mus, vis keisdami žvalgybos pozicijas. Nusprendžiam, kad jie mus filmuoja. Kam daugiau kiltų noras stebėti taikius ir mieguistus žemės gyventojus iš visų rakursų ir skirtingų atstumų...
“OOOO, yrrrraaaa! Ir kažkas didelio!”- Sušunka mano bendrininkas. Metu meškerę ir rėkdamas puolu link jo, siūlydamas visokeriopą pagalbą. Stebiu grumtynes. Lydeka grumiasi už teisę gyventi, žvejys - už dvikovos malonumą ir gardžią vakarienę. Vakarienė laimi. Kaip tikras ginklanešys, iškilmingai ištraukiu laimikį iš vandens. Gražuolė lydeka... Noras atstatyti dviejų žvejų netiesioginių varžybų pusiausvyrą į 1:1 veja į sekančią, žuvingesnę properšą. Blizgė Nr. 1 atlaiko 15 metimų, blizgė Nr. 2 - 18, blizgė Nr. 3 - net 3 metimus. Kraujuojančia širdim atsisveikinu su paskutiniu pavadėliu ir visomis anksčiau minėtomis blizgėmis.
“Yrrraaaa” – kolegos šaižus šūksnis išgąsdina medyje snaudusią pempę. Nepastebimai persvara didėja iki 2:0. Persvarą atstatau profesionaliu judesiu nukaudamas meškerę į savo kairįjį kelią. 2:15 mano naudai, pripažįstamas meškerės pralaimėjimas. Einu klausti kolegos, kur jis ta meškerę įsigijo, nes po dvikovos tam tikra įranga (meškerė ir 1523 blizgės) turės sugrįžti į mano kolegos dar šį rytą buvusį kupiną iždą.
Surenčiu iš meškerės likučių daiktą, panašų į botkotį ir spiningauju toliau. Tiesa, karts nuo karto novatoriškos meškerės galas skrieja kartu su blizge. Juk yra tikimybė (ir gan nemaža), kad blizgės nėrimo į vandenį metu žuvis supanikuos ir sustings, na o jau tada meškerykočio galas padarys savo juodą darbą ir pasitarnaus kaip žeberklas.
Žvejyba tęsiasi iki tol, kol į vandens žoles amžinajam atilsiui atgula paskutinė blizgė.
Po ilgu laimikio paieškų mūsų vėl laukia kelionė link XXI amžiaus. Sunki ir varginanti kelionė, nes mano kolega, nesugebėdamas išdidžiai nešti laimikio rankose, tempia jį iš paskos.
Apsunkusiais botais pasiekiame plieninį žirgą, aptariame kavos palikimo automobilyje ir nenusinešimo į žvejybą priežastis ir...
Pabaiga..