O ką, negalima?

Vieną kartą, kaip pradėtų bet kuris pasakorius, nuvykau į Perkūnkiemį. Tą patį kartą ten ir butą nusipirkau, nes labai jau viskas gražu pasirodė. Kadangi bankas pinigėlių nepašykštėjo, tai dar ir kietą Lexus‘ą įvaldžiau. Pilką tokį. Kitą kartą, jau kaip buto ir mašiniuko savininkas, atvažiavau į teisėtus namus. Erdvu, vietos daug, statyk kur nori. Ir skersai, ir išilgai telpa. Vėliau, kai namai aplinkui ėmė pildytis teisėtais gyventojais, pradėjo darytis ankšta mano Lexus‘ui. Nuo tos dienos, kai atvažiavęs neberadau jokios vietos pasistatyti, pradėjau parkuoti ant šaligatvio. Nes dar koks 50 susipratusių kaimynų darė tą patį. O ką? Aš blogesnis, ar mano Lexus‘as prastesnis? Ir galų gale, savininkas aš ar ne? O parkavimo vietos nepirksiu. Nes nenoriu. Ir neuždirbu tiek. O ir kam čia reikia...

Taigi va. Kitą kartą, išėjęs iš laiptinės, numaknojau džipų suarta buvusia veja link savo automobilio. Paburnodamas, kokie gi tie kaimynai netolerantiški ir veją pavertė apvažiavimu. Įlipau į savo plieninį 400 žirgų varomą pasididžiavimą ir nušokęs nuo šaligatvio sustojau. Siaubas. Kas čia per lapukas puikuojasi po mano naujais valytuvais? 250 litų bauda? Už ką? Už tai, kad pasistačiau ant šaligatvio? O kur man statyt? Čia tikrai tų kaimynu iš 15 namo darbas.  Forume bruzdėjimus mačiau. Nu skundikai, imsimės priemonių...

Kitą rytą vėl maknoju, tik šį kartą mirkydamas kojas iki gurnelių (važiuosiu botų pirkti). O kas čia dabar? Kodėl mano Lexus‘o nėra ant to sumauto šaligatvio? Policija!!! Nutempė? 250 litų? Už ką? O kur man parkuoti? Va toks jau teisėsaugos darbas Lietuvoje. Geriau banditus gaudytų.

Vėl rytas ir vėl tas purvas, ir vėl botus užmiršau nusipirkti. Reiks patykoti, kas čia žalią veją išvažinėja...

O, pagaliau šiukšles išvežė. Kokia nauja ta šiukšlių mašina, štai kur mokesčių mokėtojų pinigai nugula.... O tu ..... tas šiukšliavežys ką tik užkabino mano Lexus‘ą. Aš juos į teismą paduosiu. Kaip tai trukdė pravažiuoti? Tipo ant žalios vejos negalėjai užvažiuot vienu ratu? Ką, tau rankos būtų nutrūkę? Kodėl policija, atvažiavusi nubausti nedrausmingo šiukšliavežio vairuotojo, baudžia mane? Ką reiškia „negalima ant šaligatvio statyti“? Kodėl negalima ant šaligatvio statyti? Tai kur man tą mašiną, po galais, dėti? Gal balkone pasiūlysit parkuoti? Aš gi čia butą vienas pirmųjų pirkau ir šitokius pinigus suplojau...

Moralas: vargšai tie, kurie asmenines teises gindami savo pareigas pamiršta. Vargšai tie, kurie pykčiu maitindamiesi ir kitiem su padidintu šaukštu gerkles prikemša. Vargšai  tie, kurių smegenėlės minkštos ir jie visiškai bendruomeniški būti nenori. O aš, kaip stačiau savo keturratį draugą ant šaligatvio, taip ir statysiu. Nėr čia ko man ant galvos lipti ir akių draskyti.

Laimingas laimingas...

Labas. Ar jautiesi laimingas? O dabar? O jei jautiesi nelaimingas, nepamiršk, kad kaip tik dabar tavo gyvenimas lekia pro šalį. O gal manaisi, kad turi marias laiko? Gal manai, kad gyvensi ilgą ir laimingą gyvenimą jau rytoj? O gal „rytoj“ nebebus?

Gal dar šiandien eidamas šaligatviu pajusi, kaip paskutinį kartą širdis, spustelėjusi kraujo žiupsnį, sustoja. O kas tada? Ką darysi tada? Kiekvieną sekundę, kurią paverti pykčiu, pagieža ar kerštu, pralaimi ne kas kitas, o tu pats. Tuo momentu galėjai kvapą užgniaužęs stebėti, kaip nuo rudeninio klevo nuvarva paskutinis, šalnos pakastas lapas. O dar galėjai nupiešti saulę. Ir medį. Ir net gėlę. Spalvotais pieštukais, kurių nespėjai nusipirkti. Tu juk užsiėmęs. Tu juk piktas ir nelaimingas.

Tau labai nusibodo ne tik valdžia, bet ir kasdieninė žiniasklaidos grūmojanti naujiena: „blogiau jau negali būti“. Kerta pasitikėjimo šaknis... O dar tu mąstai, kaip čia dabar bus arba nebus. Ką tu valgysi ryt, o ką poryt? Ir dar nepamiršk, kad tu piktas ir nelaimingas. Ir nežinai, kas bus ryt. Nes rytojus nuo tavęs mažai tepriklauso.

Tiesa, tikiuosi jau nusipirkai naują bulvarinį žurnaliūkštį apie gerą gyvenimą kažkur kitur, apie kitus – laimingus žmones, kurių laimė trykšta iš fotoshop‘u pagražintų nuotraukų. Prisimink, kad turi apskųsti kaimyną policijai. O skundo temą galėsi sugalvoti per pietų pertrauką, savo nemėgstamam darbe. Na ir nepamiršk, kad savaitgalį laukia geras balius draugų būryje su „pora litrų ant galvos“. Laukia ir žygis į naktinį miestą „įpiešt“ kam į marmūzę. Žinoma, tik profilaktiškai.

Žinau, jog tavęs neapleidžia mintis apie nuolaidų akciją vasaros prekėms, kurių nespėjo nupirkti kiti stropūs vartotojai. Būtinai pirk. Taip bent sekundei pamirši savo nelaimes. Tikiuosi, dar prisimeni, jog vakare važiuosi pirkti pigaus baltarusiško dyzelio tiesiai iš vilkiko kuro bako. Užsirūkyk. Juk kontrabandinės cigaretės tokios pigios. Ir dar su kiekvienu dūmu piktdžiugiškai pamąstyk apie tai, kad valdžia negaus tavo kruvinai uždirbtų pinigų. Nepamiršk „čipsų“ pakelį numesti tiesiog ant šaligatvio. Vakare grįžęs būtinai įjunk elektros skaitliuką, kuris „atsuks“ sunaudotą elektrą. O šiukšlių maišą jau išvežei į mišką?

Aš esu laimingas.

Su sūnumi žygiuodamas mišku nepamirštu pakelti šiukšlės, kurią tu numetei. Per visuotines talkas surenku šiukšlių maišus ir padangas, kuriais taip skrupulingai išdekoravai mišką. Neperku „pigesnio“ dyzelio. Geriau važinėju senesniu automobiliu, kuro suvartojančiu kur kas mažiau, nei tavo blizgantys ratai, kuriems nusipirkti pinigėlių sukrapštei, o išlaikymui ir neliko. Moku už visus patarnavimus, ir net už tuos, kuriuos tu „atsukai“. Neperku bulvarinių skaitalų ir nežiūriu televizoriaus. Verčiau renkuosi gerą knygą, o naujienas susirandu internete. Neskundžiu kaimynų, o pirma einu su jais susipažinti ir išgerti puodelio kavos. Ir tik antrą ar trečią kartą užėjęs pasipasakosiu, kad jų bute keliamas triukšmas vakare neleidžia užmigti mano sūnui. Jei padarau klaidą, pripažįstu ir taisau ją, vildamasis daugiau ant to paties grėblio nebelipti. Savaitgalį einu į balių, kuriame nepavyks rimtai išgerti, nes reiks dainuoti, bendrauti ir dar kokį žaidimą sužaisti. O žygis į naktinį miestą baigsis gavimu į marmūzę. Tu gi mėgsti profilaktiškai pasportuoti. Vėliau sėdėsiu namie prie lango su ledo prikimštu rankšluosčiu rankoje ir vėpsosiu, kaip nuo klevo slysta paskutiniai rudens šalnos nugaluoti lapai. Ir džiaugsiuosi kiekviena minute, kurią turiu čia ir dabar...

Vaikiškos architektūros principai

Baigiau mokyklą ir viskas. Įstojau į universitetą ir, maniau, viskas. Mokykloje nemėgau skaityti. Visiškai nemėgau. O tu?

Buvau perskaitęs tik tai, ką reikėjo, ir tai kas trečią puslapį. Šiek tiek paūgėjęs suradau knygos skonį. Alkis...

Kodėl „Altorių Šešėlyje“, „Balta drobulė“ ir net „Molio Motiejus - žmonių karalius“ įkrito į širdį tik po to, kai įgijau patirties, atsakomybės, suvokiau save?

Nuolat analizuoju prisiminimus iš mokyklos laikų. Lietuvių kalbos pamoka – nuobodybių nuobodybė. Lietuvių literatūros pamoka – nuobodybių nuobodybė. Jokio iššūkio, saviraiškos ir meilės tam, ką darai. Mokytoja „atidirba“ ir važiuojam toliau.

9 klasė. Pamoka. Užduotis: sukurti rašinį laisva tema „Kas aš būsiu, kai užaugsiu“. Užduoties formatas: parašyti n žodžių arba n+1 puslapių. Varge varge... Pati sudėtingiausia užduotis, kokią tik sugeba sugalvoti pamokų planu besiremiantis mokytojas.

Štai aš ir namie. Su pieštuku rankoje ir švariu sąsiuvinio lapu ant virtuvės stalo. Kankinu jį, niurnėdamas, kad per greit lūžta, per bukas, per smailus ir iš viso - kokia čia spalva ir kodėl ant jo įspaustos raidės HM...

„Kai aš užaugsiu, būsiu toks, kaip Pabedinskas. Būsiu žurnalistas, važinėsiu nauju „aštuntuku“ po miestus ir kaimus šnekindamas žmones apie ūkį, šeimą, darbą ir pramogas...“ Ir aplankė mane mūza. Pagavo ir pakilojusi mestelėjo link debesų. Jaučiausi Ikaras ir Dedalas vienu metu. Pieštuko valdovas, nebijantis atverti giliausių sielos rūsių lobynų, nevengiantis aštriausių svajonių vingių. Rašiau nekreipdamas dėmesio į nurodytas apimtis ar kitas mokyklines smulkmenas.

Darbas perrašytas dailyraščiu ir priduotas. Darbų rezultatų laukiau visą savaitę. Pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai laukiau lietuvių kalbos pamokos... LAUKIAU...
Diena išaušo, pamoka užgulė klasės sienas, prislėgdama kiekvieną kitaip....

Mokytoja įžengė į klasę su žavia šypsena ir gniužulu svajonių rankose. Mūsų svajonių. Smagus šurmulys ir pradedam – pristatomi geriausieji rašiniai. Kelios citatos, prisodrintos epitetų. Kelios pedagoginės pastabos iškalbingesniems rašinių autoriams.

„Na, o dabar – klasės perliukai“. Perskaitomos kelios prasčiau besireiškiančių bendraklasių citatos – „...užvalgėme šalikų ir toliau grožėjomės...“ ir t.t. Staiga matau, kaip mokytojos rankose lieka vienas sąsiuvinis pasigardžiavimui – mano svajonės žaliame aplanke. Širdis daužosi, nes nežinau, kas dabar bus. Čia juk aš ir mano vidinis pasaulis. Mokytojos lūpos išspjauna pirmuosius sakinius. Braukdama juoko ašarą, pasitelkdama intonaciją, ji perskaito mane visai klasei...

Visi plyšta juoku. Mokytojo skatinamų patyčių gyvenime dar nebuvau ragavęs. Klasės sienos čia susitraukia čia išsiplečia iki beribės erdvės. Gėdos stulpas auga. Akyse temsta ir galvoje ūžia...

Mano atvirumas sutryptas ir paniekintas... Mano vaizduotė plikai išrengta ir paleista bėgti per kaimą. Kad viešai užjuoktų...

Niekada nebūsiu Pabendiskas! Niekada neturėsiu namo, šalia kurio puikuojasi „aštuntukas“, niekada nebeisiu į žurnalistinę medžioklę ir nebūsiu karate meistras! Ir niekada... niekada niekada neberašysiu!!! Niekada nebeskaitysiu ir nebesvajosiu…

Širdgėlą išsigydžiau ir užlopiau sielos žaizdas tik po daugelio metų gyvendamas Airijoje, kai buvau paprašytas parašyti gražų žodį Liberalų sąjūdžio skyriaus Airijoje vardu knygai „Pasiilgau… arba Mes vienas kito angelai”. http://pasiilgau.blogspot.com/

Mieli mokytojai ir pedagogai, gerbkite svajones ir saugokite paslaptis, kurios Jums patikėtos. Būkite darbų įkvėpėjai, nelaužykite vaikiškos architektūros principų – jie dar neturi sustabarėjusių rėmų. Mokykitės iš vaikų kūrybiškumo, jei Jūs, būdami „suaugę“, pametėte laisvę ir vėją kasdienybėje... Griauti daug paprasčiau nei statyti.

Mėlynoji amžinybės rožė

Šiandien pirmą kartą suvokiau na ir pripažinau, kad gyvenimas nėra amžinas. Tiesa, gyvenimas amžinas, tik mes jame pakeleiviai nežymios akimirkos. O akimirką galima padalinti pusiau. Viena pusė – čia ir dabar, kita - Įgyvendinamos svajonės arba kitaip – tikslai.

Čia ir dabar: einu ieškoti mėlynosios amžinybes rožės, kurią kveptelėjęs tampi nemirtingas, tiktai kelias iki jos mirtinai nuodingas...

Kas keisčiausia, kad jos ieškoti nereikia. Tik ieškantys užbadomi mirtinais jos spygliais. O kas supranta, kad ji yra čia ir dabar, mėgaujasi aromatu visą amžinybę.

Kai palieku praeitį istorijai ir nebūčiai, ,o ateitį dovanoju laiko pranašui esu čia ir dabar. O kaip tik dabar mano sūnus laksto kelnes tampydamas ir tualeto ieškodamas bei suradęs skystą dėmių valiklį pila ten, ant didelės dėmės vardu siena. Už lango rožinį dviratį mina pasaulio čempionė, kuriai šiais metais turėtų sukakti net treji.

Tad ar neaišku, kas yra čia ir dabar?
O kas gali būti neaiškaus. Nebent koks nusenęs dvasiškai pirdžius sulygins šią sampratą su vaikišku kaprizu – duok, noriu dabar, noriu, neduoda...
Sek, kas vyksta aplink tave ir išgirsi vėją. Pastebėsi, kad kiekvienas medis praeidamas sveikinasi, kad kiekvieno pikto žmogaus akyse gali įžiebti šypseną (blogiausiu atveju gėdą, kad jis ne čia ir ne dabar).
Įgyvendinamos svajonės arba kitaip – tikslai:

Kiekvienas žmogus vaikystėje turi svajonę – būti kosmonautu, rašytoju, žurnalistu ar sportininku. Laikui bėgant, didžioji dauguma šios planetos gyventojų svajones pavadina iliuzijomis, suauga ir tampa... Kuo tampa? Ogi Nežiniukais. Jie nežino, ko nori, ką jie čia veikia ir kodėl dabar turėtų užsiimti vienu ar kitu dalyku. Bando viską po truputi arba nieko nebando gavę kokį darbą ir įsivaizduodami, kad jau viską pasiekė. Suaugusiųjų žmonių vargas – buvimas suaugusiuoju. Kaži, kodėl mes augdami mokomi buti suaugusiais ir dideliais. Kodėl niekas nuo vaikystes neskiepija sampratos būk, koks esi. Kodėl liepia suaugti? Ir kodėl prieš šiuos mokymus atsilaiko tik kruopelyte žmonijos?

Niekada nesuaugau. Likau trijų su puse metų. Ir tuo didžiuojuosi. Tiesa tai visai netrukdo siekti užsibrėžtų tikslų ir dirbti. O svajoti, maištauti, bandyti, ragauti klysti ir šėlti taip tikra ,kaip yra tikra sąvoka čia ir dabar.

Tad prisimink, ko taip troškai vaikystėje ir apsidairyk, ar ne per toli nuo savo svajonių nužengei „suaugusiųjų“ link.

Ateis diena kiekvienam - arba būsi gyvenęs, arba būsi iššvaistęs būtį...

LAISVĖ PASIRINKTI

Išsilaisvinus iš tarybinės priespaudos, mirė ir šventės, kurios buvo švenčiamos tarybiniais laikais. Atsiradus didžiulei nišai ji buvo užpildyta ne tik kultūrinio paveldo šventėmis bet ir provakarietiškais renginiais. Didžiulė atskirtis tarp vyresnio amžiaus žmonių ir jaunimo pasijuto kultūriniuose renginiuose, kai senoji karta, negalėdama sudominti jaunų žmonių, užvaldė tautinių švenčių turinį. Jaunimas, neturėdamas tautinės saviraiškos pagrindų, ėmė propaguoti užsienyje gyvuojančių švenčių etalonus.

Išvykę gyventi į užsienį, jaunimas nesusiduria su senosios kartos sindromu ir patys ieško tautiškumo ir šventimo papročių. Ne tik ieško, bet ir randa. Kaip pavyzdys - atgyjančios tradicijos švęsti Rasas, Užgavėnes, Lygiadienius. Užsienyje gyvenantiems tautiečiams svarbu ne tai, ką jiems gali duoti valstybė, o ką jie patys gali savo valstybės labui sukurti. Jiems rūpi tai, ką jie patys gali duoti sau, savo vaikams ir savo aplinkai, o ne ką galima iš visu pasiimti ir suvartoti. Toks požiūris bei suvokimas skatina vertybių formavimąsi, toleranciją ir tautiškumą.

Galime ieškoti kaltų ir atsakingų už tai, kad Lietuvoje trūksta jaunimo vertybių ugdymo, tautiškumo ir pilietiškumo suvokimo. Tačiau kaltinimai tik dar labiau padidins atskirtį tarp kartų. Kalbos, jog jaunimas nenori ir neieško tautinio paveldo, kad neįmanoma jų niekuo sudominti duoda vieną rezultatą – priešiškumą. Be to, tai toli gražu neatspindi tikrovės. Daugiau pozityvo ir skatinimo jaunimui pasirinkti, kas jam įdomu ir kas vertinga duotu neabejotinai geresnių rezultatų. Juk tik bandydamas ir darydamas klaidas, gali išmokti pažinti save ir suvokti save kaip Tikra Lietuvį iš didžiosios raidės.

Apibendrinimui – sakau:

Kažkodėl niekas nešneka, kad reikėtų neįsileisti kiniškos ar ispaniškos virtuvės. Visi supranta – tik ragaudamas suvoksi skonį, išmoksi pažinti ir lyginti. Ir tik tokiu būdu atsirinksi kas tau yra priimtina, o kas ne. Lygiai taip ir su šventėmis - mums reikia Užgavėnių, reikia Šv. Valentino dienos, reikia gėjų paradų ir Helovynų. Negalime drausti. Draudimas tik skatina socialinę atskirtį, baimes, skatina ieškoti uždrausto vaisiaus ir jį ragauti. Leiskime Lietuvos žmonėms „balsuoti kojomis“. Nereikalingos ir nešvenčiamos šventės išnyks natūraliai.

Draudimas bei ribojimai neskatina vertybinės visuomenės formavimosi. Laisvė pasirinkti ugdo tikrąjį “AŠ ESU LIETUVIS IR TUO DIDŽIUOJUOSI” sampratą bei tolerancija aplinkai.

Laisvė pasirinkti – tai iššūkis sau pačiam. Vertybių ir savimonės iš vadovėlių neišmoksi. Jas formuoja aplinka, kurioje kvėpuoji, gyveni ir augi...