Mėlynoji amžinybės rožė

Šiandien pirmą kartą suvokiau na ir pripažinau, kad gyvenimas nėra amžinas. Tiesa, gyvenimas amžinas, tik mes jame pakeleiviai nežymios akimirkos. O akimirką galima padalinti pusiau. Viena pusė – čia ir dabar, kita - Įgyvendinamos svajonės arba kitaip – tikslai.

Čia ir dabar: einu ieškoti mėlynosios amžinybes rožės, kurią kveptelėjęs tampi nemirtingas, tiktai kelias iki jos mirtinai nuodingas...

Kas keisčiausia, kad jos ieškoti nereikia. Tik ieškantys užbadomi mirtinais jos spygliais. O kas supranta, kad ji yra čia ir dabar, mėgaujasi aromatu visą amžinybę.

Kai palieku praeitį istorijai ir nebūčiai, ,o ateitį dovanoju laiko pranašui esu čia ir dabar. O kaip tik dabar mano sūnus laksto kelnes tampydamas ir tualeto ieškodamas bei suradęs skystą dėmių valiklį pila ten, ant didelės dėmės vardu siena. Už lango rožinį dviratį mina pasaulio čempionė, kuriai šiais metais turėtų sukakti net treji.

Tad ar neaišku, kas yra čia ir dabar?
O kas gali būti neaiškaus. Nebent koks nusenęs dvasiškai pirdžius sulygins šią sampratą su vaikišku kaprizu – duok, noriu dabar, noriu, neduoda...
Sek, kas vyksta aplink tave ir išgirsi vėją. Pastebėsi, kad kiekvienas medis praeidamas sveikinasi, kad kiekvieno pikto žmogaus akyse gali įžiebti šypseną (blogiausiu atveju gėdą, kad jis ne čia ir ne dabar).
Įgyvendinamos svajonės arba kitaip – tikslai:

Kiekvienas žmogus vaikystėje turi svajonę – būti kosmonautu, rašytoju, žurnalistu ar sportininku. Laikui bėgant, didžioji dauguma šios planetos gyventojų svajones pavadina iliuzijomis, suauga ir tampa... Kuo tampa? Ogi Nežiniukais. Jie nežino, ko nori, ką jie čia veikia ir kodėl dabar turėtų užsiimti vienu ar kitu dalyku. Bando viską po truputi arba nieko nebando gavę kokį darbą ir įsivaizduodami, kad jau viską pasiekė. Suaugusiųjų žmonių vargas – buvimas suaugusiuoju. Kaži, kodėl mes augdami mokomi buti suaugusiais ir dideliais. Kodėl niekas nuo vaikystes neskiepija sampratos būk, koks esi. Kodėl liepia suaugti? Ir kodėl prieš šiuos mokymus atsilaiko tik kruopelyte žmonijos?

Niekada nesuaugau. Likau trijų su puse metų. Ir tuo didžiuojuosi. Tiesa tai visai netrukdo siekti užsibrėžtų tikslų ir dirbti. O svajoti, maištauti, bandyti, ragauti klysti ir šėlti taip tikra ,kaip yra tikra sąvoka čia ir dabar.

Tad prisimink, ko taip troškai vaikystėje ir apsidairyk, ar ne per toli nuo savo svajonių nužengei „suaugusiųjų“ link.

Ateis diena kiekvienam - arba būsi gyvenęs, arba būsi iššvaistęs būtį...