Vaikiškos architektūros principai

Baigiau mokyklą ir viskas. Įstojau į universitetą ir, maniau, viskas. Mokykloje nemėgau skaityti. Visiškai nemėgau. O tu?

Buvau perskaitęs tik tai, ką reikėjo, ir tai kas trečią puslapį. Šiek tiek paūgėjęs suradau knygos skonį. Alkis...

Kodėl „Altorių Šešėlyje“, „Balta drobulė“ ir net „Molio Motiejus - žmonių karalius“ įkrito į širdį tik po to, kai įgijau patirties, atsakomybės, suvokiau save?

Nuolat analizuoju prisiminimus iš mokyklos laikų. Lietuvių kalbos pamoka – nuobodybių nuobodybė. Lietuvių literatūros pamoka – nuobodybių nuobodybė. Jokio iššūkio, saviraiškos ir meilės tam, ką darai. Mokytoja „atidirba“ ir važiuojam toliau.

9 klasė. Pamoka. Užduotis: sukurti rašinį laisva tema „Kas aš būsiu, kai užaugsiu“. Užduoties formatas: parašyti n žodžių arba n+1 puslapių. Varge varge... Pati sudėtingiausia užduotis, kokią tik sugeba sugalvoti pamokų planu besiremiantis mokytojas.

Štai aš ir namie. Su pieštuku rankoje ir švariu sąsiuvinio lapu ant virtuvės stalo. Kankinu jį, niurnėdamas, kad per greit lūžta, per bukas, per smailus ir iš viso - kokia čia spalva ir kodėl ant jo įspaustos raidės HM...

„Kai aš užaugsiu, būsiu toks, kaip Pabedinskas. Būsiu žurnalistas, važinėsiu nauju „aštuntuku“ po miestus ir kaimus šnekindamas žmones apie ūkį, šeimą, darbą ir pramogas...“ Ir aplankė mane mūza. Pagavo ir pakilojusi mestelėjo link debesų. Jaučiausi Ikaras ir Dedalas vienu metu. Pieštuko valdovas, nebijantis atverti giliausių sielos rūsių lobynų, nevengiantis aštriausių svajonių vingių. Rašiau nekreipdamas dėmesio į nurodytas apimtis ar kitas mokyklines smulkmenas.

Darbas perrašytas dailyraščiu ir priduotas. Darbų rezultatų laukiau visą savaitę. Pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai laukiau lietuvių kalbos pamokos... LAUKIAU...
Diena išaušo, pamoka užgulė klasės sienas, prislėgdama kiekvieną kitaip....

Mokytoja įžengė į klasę su žavia šypsena ir gniužulu svajonių rankose. Mūsų svajonių. Smagus šurmulys ir pradedam – pristatomi geriausieji rašiniai. Kelios citatos, prisodrintos epitetų. Kelios pedagoginės pastabos iškalbingesniems rašinių autoriams.

„Na, o dabar – klasės perliukai“. Perskaitomos kelios prasčiau besireiškiančių bendraklasių citatos – „...užvalgėme šalikų ir toliau grožėjomės...“ ir t.t. Staiga matau, kaip mokytojos rankose lieka vienas sąsiuvinis pasigardžiavimui – mano svajonės žaliame aplanke. Širdis daužosi, nes nežinau, kas dabar bus. Čia juk aš ir mano vidinis pasaulis. Mokytojos lūpos išspjauna pirmuosius sakinius. Braukdama juoko ašarą, pasitelkdama intonaciją, ji perskaito mane visai klasei...

Visi plyšta juoku. Mokytojo skatinamų patyčių gyvenime dar nebuvau ragavęs. Klasės sienos čia susitraukia čia išsiplečia iki beribės erdvės. Gėdos stulpas auga. Akyse temsta ir galvoje ūžia...

Mano atvirumas sutryptas ir paniekintas... Mano vaizduotė plikai išrengta ir paleista bėgti per kaimą. Kad viešai užjuoktų...

Niekada nebūsiu Pabendiskas! Niekada neturėsiu namo, šalia kurio puikuojasi „aštuntukas“, niekada nebeisiu į žurnalistinę medžioklę ir nebūsiu karate meistras! Ir niekada... niekada niekada neberašysiu!!! Niekada nebeskaitysiu ir nebesvajosiu…

Širdgėlą išsigydžiau ir užlopiau sielos žaizdas tik po daugelio metų gyvendamas Airijoje, kai buvau paprašytas parašyti gražų žodį Liberalų sąjūdžio skyriaus Airijoje vardu knygai „Pasiilgau… arba Mes vienas kito angelai”. http://pasiilgau.blogspot.com/

Mieli mokytojai ir pedagogai, gerbkite svajones ir saugokite paslaptis, kurios Jums patikėtos. Būkite darbų įkvėpėjai, nelaužykite vaikiškos architektūros principų – jie dar neturi sustabarėjusių rėmų. Mokykitės iš vaikų kūrybiškumo, jei Jūs, būdami „suaugę“, pametėte laisvę ir vėją kasdienybėje... Griauti daug paprasčiau nei statyti.