Tiesiog Naujas

Naujas rytas, nauji akiniai, naujas „šlipsas“, naujas gyvenimo etapas...

Kažin, kodėl kiekvieno gyvenimo laikotarpio eros pradžia būna tokia pakili ir reikšminga? Ir tokia žudanti ir į absoliučią neviltį varanti pabaiga. Sakoma, kad viskas turi savo pradžią ir pabaigą, priekį ir galą, gėrį ir blogį. Viskas subalansuota…
Kaip subalansuoti smegenų veiklą, kad ji epochos pabaigą suvoktų kaip kažko naujo pradžią? Kaip sugebėti įveikti ir perorientuoti savo minčių chaosą, kuris lieka prasidėjus pabaigai? Kaip subalansuoti pusiausvyrą tarp plono lyno, ant kurio stovi, ir bedugnės? Kaip?
Žmonės, kurie galėtų atsakyti į šį klausimą, arba seniai mirę arba dar negimę... Statistika rodo, jog žmogus, priėjęs tam tikro laikotarpio (liepto?) galą, nemato priešais save nieko. Nesuvokia, ką daryti ir kaip išbristi iš savęs gailėjimo scenarijaus?

Receptas Nr. 1.:

Surask kaltininką situacijos, kurioje atsidūrei. Durk į jį pirštu. Jei kaltas jautiesi pats, konfrontuok savąjį ego dėl susiklosčiusios padėties ir tai tau padės surasti kaltąjį (XXI a. pasaulis be kaltės neišgyvuotų). Padaryk jį, ją, juos (toliau – kaltinamasis) visuomenės priešu. Tinka viskas: apkalbos, manipuliacija, draugų nuomonės valdymas, kaltinamojo sutapatinimas su pačiu blogio pradu. Prašyk draugų ir aplinkos paguodos dėl kaltinamojo abejingumo ir antžmogiško elgesio. Dramatizuok bet kurią situaciją, patirtą su kaltinamuoju arba perskaitytą „gudriame“ „chick fleak“ žurnale ar superbulvarkėje. Šypsokis kaltinamajam į akis, girk jį ir mylėk, bet vos pamatęs jį nusisukant, spjauk į jį. Jei manai, kad pajus, spjauk į jo pusę, bet taip, kad visi matytų. Nustatyk veido išraišką, kuria visi patikėtų ir pasielgtų taip pat.

Privalumai: labai greita aplinkos reakcija. Visuotinis kaltinamojo pasmerkimas. Greitas pasitenkinimas „aka“ pigus seksas. Pasiglostymas savimeilės.
Trūkumai: sekanti istorija – tu pats kaltinamasis. Aplinka vienaip ar kitaip šalinsis tokio išraiškingo kaltintojo – vengs tokių pat pasekmių. Didelė galimybė likti draugų rato iškamša – kuriai šypsosi, bet NEMYLI.

Receptas Nr. 2.:

Nusipirk 2 dėžes vyno ar vodkos (čia jau priklauso nuo išsilavinimo). Gerk savaitę, dvi. Būtinai pasislėpęs. Susigūžk į savąjį kiautą. Nes tu padarei viską. Nes jau nebežinai, ar geriau kada padarysi. Kaltink save ir niokok. Visokeriopai skatink savąjį liūdesį augti (jis maitinsis, jei visais budais gailėsi savęs). Verk kiekvienam sutiktam ant peties ir melsk atleidimo.

Privalumai: galvosi tik apie save. Liūdesys „vilks“ labiau, nei bet koks narkotikas.
Trūkumai – statistinė savižudybė nuo depresijos.

Receptas Nr. 3:

Šypsokis. Nusipirk naujus akinius nuo saulės. Parašyk meilės laišką. Kad ir savo močiutei. „Nubrauzink“ youtub‘ą, į paiešką įvesdamas žodžius „funny bloopers“. Pakeisk šukuoseną. aplankyk seniai užmirštus draugus...

Kaltinamieji neegzistuoja, nebent tu juos pats nusipaišai.

Žėriu žaižaruojantis žaismingas žėručių pasaulis

Gyveno kartą Jonas, kuris labai norėjo skraidyti. Jis taip mylėjo dangų, kad miegamojo lubas, sienas ir net grindis išdabino įvairiausiomis stiklo šukėmis, kurios šviesdavo, žaižaruodavo, blizgėdavo ir visaip kitaip linksmindavosi, vos išvydę saulės spindulį ar pamatę stalinio šviestuvo spingsulę. Taigi, ir pasaka ši visai ne apie Joną, ir visai ne apie jo norą skraidyti…
Jonas, rinkdamas šukes gatvėje, pajūryje, parke ir net šiukšlyne, į kiekvieną iš jų įdėjo dalelytę savo svajonės, savo šilumos ir linksmasties. Kiekviena šukė, vienaip ar kitaip įtaisoma jaunojo piloto kambaryje, džiaugėsi specialiai jai parinkta vieta. Visos gražiausios vietos jau buvo užimtos, kai Jonas parsinešė nepaprasto grožio stiklo akį, kuri buvo iškritusi iš labai labai seno žiedo apsodo. Ji taip žibėjo, taip žėrėjo, taip akį savo šypsniais kuteno, kad Jonas niekaip negalėjo jai vietos rasti. Nei ant sienos, nei garbingiausioje vietoje prie rytinio lango, nei lubų centre, kur buvo išpiešęs kamuolinius debesis bei sukabinęs pačius linksmiausius stikliukus…
Pavargęs nuo galvojimo ir nusiplūkęs nuo dienos darbų darbelių, Jonas savo radinį pasidėjo ant ąžuolinio dvisparnio lėktuvo, kurį labiausiai mylėjo, mat tėtis jį parvežė iš tolimos kelionės, kur jį gavo dovanų iš paties lėktuvų ministro. Lėktuvas turėjo vardą – Lietuva. Buvo visas baltas, išpuoštas paauksintais langais ir turėjo net du propelerius. Ant šio vertingo daikto Jonas ir paliko žėrintį raudonakį deimantą ilsėtis.
O vėliau atėjo naktis. Šilta ir mėnulinga, tyki ir mįslinga. Pakutenti šaltojo mėnulio baltųjų zuikučių, pradėjo busti prabusti žėručiai ir stikliukai. Pradėjo žėrėti ir mirgėti. Šnekėti ir pasakoti, ką per dieną iš saulės geltonųjų zuikučių buvo girdėję. Netrukus sužibo suklego lubos ir sienos, ir net debesėliai, išpiešti aukso spalvomis (kurias, beje, mūsų herojus nuo mamos naktinio staliuko buvo pasiskolinęs – mat labai jau jos nagai patepti šiuo dažu akį traukė) būriuotis ėmė. Taip kambarys į dangų savo skaistumu panėšėjo ir miegančio meistro širdį švelniai glamonėjo. Viskas šiame pasaulėlyje gyva ir linksma atrodė, kol kažkas akies krašteliu raudojo akmens nepastebėjo.
Žiūrėkit, žiūrėkit, ar kas dar yra kažką panašaus matęs?!
Visi mėnesienos zuikučiai kartu su stiklo spirgais į Lietuvą sužiuro, ant kurios po truputį raudonis budinosi. Juo labiau budo, juo labiau žėrėjo, juo labiau švietė, juo labiau spindulius tolyn ir tolyn tiesė. Vienas po kito raudonieji spindulėliai sklido po kambarį, vienas per kitą tolyn savo mintį tempė, vienas po kito kiekvienai kambario dulkei apie save žinią nešė, nes niekas kitas net mintyse giliausiose apie toki žavesį nė nesapnavo. Staiga visi kambario kampai, stiklai ir veidrodžiai, siūlai ir kilimai šilumą į save traukte traukti pradėjo, kiekvienas į save trokštamą spindulį kvietė. Net visi zuikučiai baltieji savo šilumą tik į raudonąjį spindesį nešti pradėjo. Baltukai nešė, o raudonasai žybsnis visus vis labiau ir labiau kerėjo.
Lėktuvas, ant kurio ši pasaka ištryško, įgavo raudoną ir nepakartojamą raibulį. Net sunku nupasakoti, koks jausmas kiekvieną daiktą kambaryje supo, kai baltojo dangaus laivo propeleris suktis pradėjo. Iš pradžių vienas, o iš paskos ir antras. Įsisuko abu, įsižaidė. O kuo labiau dūko, tuo labiau spinduliams savo vieta rasti spartino, tuo raudonesni ir įkaitę darėsi. Ir visas šis šėlsmas, išgąstis, nuostaba, džiaugsmas ir žavesys į vieną vientisą tašką spietėsi, kol galų gale Joną lakūną pasiekė.
Ir smigo į širdį gilią giliausią. Ir savimi, savo šiluma jaunąją širdį apgobė. Apgobė ir nusinešė. Nusinešė ten, kur jaunojo dangaus sūnaus mylėtojo tėtis debesis savo lėktuvų propeleriais vaikė ir žėrintį lietų ant gyvasties pylė.
Juk ne visiems duota šiame pasaulyje tiek, kiek širdis trokšta. Ne visiems lemta į žydrąjį dangų pakilti. Juk ne visiems duota, bet visiems lemta…

PAGRAUDENIMAI VARTOTOJUI

Pradžių pradžioje, kai tik Pasaulis suformavo žmogaus pavidalą – Hommo Sapiens buvo skaidrus ir tyras. Tikras, spinduliuojantis šviesa ir ramybe. Atėjo laikas, kai pirmasis žmogus suvokė žodžio „MANO“ prasmę. Mano rankos, gi ne kieno kito. Mano galva. Gi man skauda, kai pakaušiu trankau medžio kamieną, iš kurio niekaip nekrenta tas prakeiktas lizdas, pilnas šviežių kiaušinių. Iškrito! Kritimo momentu niekieno patapę kiaušiniai, dabar yra mano! Mano investuoto darbo bei pastangų dėka. Iš to seka, kad kiti kiaušiniai, besiilsintys kituose lizduose, irgi gali būti mano. Ir lizdai mano. Ir juos laikantys medžiai mano. Ir pieva tarp medžių mano. O upė? Gerai pagalvojus, mano. Prie jos gyvenančio žmogaus rankos taip pat mano. Šit ir mano žemė, mano upės, mano tautos, mano pasaulis...
Apetitas kyla bevalgant. Jei viskas mano, belieka suvaldyti visą gyvastį, kuri slankioja mano pasaulyje, įrodyti jai, kad ji - irgi mano. Žmones geriausiai valdo baimė. Galima bijoti karo, bado, maro, religijos. XXI amžiaus religija – visagalė materija, vardu Prekė...

Labas, aš esu vartotojas. Esu kaltas ir labai kaltas, nes perku per mažai. Atleisk, o mano Preke, kad nusidedu Tau žodžiais, darbais ir nedėmesingumu. Tu tokia gera ir gailestinga. Nepyksti, kai laiku Tavęs neįsigyju. Tu atleidi man ir duodi laiko susiprasti vartojamojo kredito pavidalu. Keiti išvaizdą tik dėl manęs. Tavo vietininkai žemėje padeda įsigilinti į Tave ir geriau pažinti Tavo išorę, nors nesu vertas, kad ateitum į mano buitį, bet tik tark žodį Šventosios Medijos pagalba, ir būsiu Tavo. Kasdieninių palūkanų normas didink man šiandien, ir atleisk už nesugebėjimą įsigyti Tavęs laiku, taip kaip aš atleidžiu savo artimam kaimynui, kai jis ir vėl vėluoja būti madingas. Neleisk mūsų gundyti dvasiniam pasauliui, kuris tolina Tavo tyrumą nuo mano tamsumos, bei gelbėk mane nuo nekylančių naftos kainų.
Tikiu į Prekę, Prekybos centrą, Didžiąją Reklamą, kuri prasidėjo iš poreikio vartoti, gimė iš reklamos bei PR agentūrų, pradžioje buvo niekinama ir žudoma. Pagaliau prisikėlė iki mano tuštybės ir atėjo per prekybos centrus tiesiai prie mano durų. Nuo čia Tu niekados nepasitrauksi. Lai tik mirtis mus išskirs...

10 įsakymų vartotojams:

1. Neturėk kito Prekybos Centro, tik mane vieną.
2. Netark Prekės pavadinimo, jei jos negali nupirkti.
3. Švęsk apsipirkimo dieną.
4. Gerbk savo banko sąskaitą ir didink banko kreditą.
5. Nežudyk tau primetamos reklamos.
6. Nepaleistuviauk duodamas už dyką.
7. Nevok iš savo prekybos magnato.
8. Nemeluok, kad tai kas tau brukama yra nekokybiška.
9. Negeisk pigesnės prekės, jei gali įpirkti brangesnę.
10.Negeisk dvasinio turto.

Didysis Prekės įsakymas – mylėk savo Prekę, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, o savo prekybos centrą - kaip save patį.

Apsipirkimo šventės malda:
Prekybos tinkle, kuris naikini mūsų širdis, išklausyk mus,
Prekybos tinkle, kuris naikini mūsų dvasinį pasaulį, atleisk mums,
Prekybos tinkle, kuris maitini mūsų tuštybę, suteik mums materialinę ramybę!

Tegul šie žodžiai panaikina mūsų investicinių fondų įsiskolinimus...

Krištolo rūmai

Vieną gražią dieną Palaukio pievos žiedų karalystėje pradingo karalius. Dingo ir tiek. Lyg rytmečio vėjas būtų nupūtęs. Kad ir kaip žiedeliai beieškojo, kad ir kaip besistengė savo valdovą surasti, visos pastangos ėjo perniek. Nesisekė ir viskas...
Kitą gražią dieną susirinko žiedelių karalystės margumynas aptarti, kaip toliau būt. Be karaliaus - kaip be galvos, o be galvos ar ilgai išgyvuosi?
Trečią, pačią gražiausią dieną išsirinko palaukiečiai naują karalių. Tokį naują, tokį šviežią, kad kitų karalysčių karaliai ir karaliukai negalėjo patikėti tokia žiedelių valia.
Naujas karalius buvo visai ne toks kaip kiti karaliai. Nei jis buvo pasipūtęs, nei užriestanosis, o paprastas ir pilnas gražiausių minčių, smagiausių planų ir didžiausių užmojų – kaip tik pasakose būna.
Jei jis eidavo keliu ir užkliūdavo už ne vietoje pargriuvusio akmens, būtinai nurisdavo jį į akmenims saugią vietą sakydamas: “gi karūna nuo galvos nenukris“.
Kadangi šis karalius buvo toks kitoks, kaip kokia balta varna, tai prie jo lipte lipo įvairiausi žiedų karalystės žiedeliai. Visi jauni ir veržlūs it pavasarinė upė, visi alkani naujų žinių it ešeriai po žiemos miego.
Naujasis karalius, suprasdamas, kad jaunimas negali ilgai nieko neveikdamas sėdėti, sukvietė jaunuosius lipnius ir alkanus žiedelius didžiam darbui – pastatyti niekur neregėtus krištolo rūmus. Tokius didelius ir gražius, kad matytų ne tik Palaukio pievos gyventojai, bet ir Paežerės, Musyno ir Beržyno, Karklyno ir Smėlyno, Dumblyno ir Varlyno karalystės. Ir ne tik matytų, o net truputį pavydėtų. Kaip tarė, taip ir padarė.
Plušėjo dieną naktį, ir kitą dieną, ir kitą naktį, ir dar kitą dieną. Ūžė, žvangėjo, čepsėjo ir traškėjo visa karalystė, nes visi taip užsidegė krištolinių rūmų statymu, kad kai kurie net rūkti ėmė. Laimė, kad gaisrininkai nesnaudė...
Darbas ėjosi kaip iš pypkės. Prie karaliaus ir jo jaunųjų patarėjų vis daugiau ir daugiau žiedelių lipo, kiekvienas vienaip ar kitaip prisidėti troško. Niekas nenorėjo likti nepastebėtas.
Kažkurią gražią dieną darbas buvo baigtas ir karališkieji šaukliai džiugiąją žinią išnešiojo po visą pasaulį. Pilis buvo tokia didinga, tokia prašmatni, tokia glotni ir blizganti, kad kitų karalysčių gyventojai kokias tris dienas išsižioję vėpsojo. Vėpsojo ir pavydėjo.
Taigi, darbas buvo baigtas. Pasklido džiaugsmingai krykštaudami statytojai po žvilgias rūmų menes. Tačiau krištolo rūmai buvo tokie dideli, kad atsiskyręs nuo visų galėjai klaidžioti dieną ir naktį. Ir klaidžiojo karalius, klaidžiojo ir karštieji žiedeliai. Klaidžiojo tol, kol vieną apsiniaukusią dieną vėsti pradėjo. Ėmė vėsti - ėmė vieni kitus pamiršti. Nustojo vienas kitą mylėti. Pradėjo peštis, ginčytis vos susitikę, ir apie nieką daugiau galvoti negalėjo, tik vieni kitiems įgelti stengėsi. Staiga tą apniukusią dieną visi pasidarė liūdni ir pikti. Net karščiausieji apsiblausė. Pavargo visi klaidžioti po prabangius, bet šaltus ir tuščius rūmus.
Karalius kartu su išlikusiais karštaisiais bandė pakrikusius žiedelius lipinti, jų nuotaikas taisyti, jų tikėjimą savo jėgomis ramstyti, tačiau jiems ne kaip sekėsi.
Vieną lietingą dieną šaltis užvaldė rūmus ir jų statytojų širdis. O kai šalna ėmė kaustyti rūmų prieigas, karštį ir meilę išlaikiusieji kartu su karaliumi užsidarė aukščiausiame krištolo bokšte. Ten jie ir dabar naujas mintis audžia, naujiems žygdarbiams ruošiasi, naujus džiaugsmus ne tik žiedų karalystei, bet ir visam žiedų pasauliui kurpia.
Juos menantys sako, kad vieną pavasario rytmetį, šiltam vėjui į pilies kuorus įsisukus, jie grįš. Sugrįš ne tik statyti, bet ir šiluma tuštumą užpildyt išmokę...

Pasaka apie velnia

Seniai seniai, labai seniai - gal net šiandien, gyveno velnias vardu Zigmas. Gyveno jis kartu su savo priedermes broliais pekloje.
Galbut Zigmo gyvenimas butu tokis pat kaip ir kitu velniu, tik turėjo jis didi keistuma nuo pat gimimo. Jis nebuvo juodas kaip jo broliai, neturėjo ir anglies juodumo kanopu - buvo velniukstis visas dryžuotas, nuo ragu iki nagu. Jo net akys zaizaravo geltona, zalia, raudona, mėlyna, balta spalvomis.
Del sios velniuko keistenybes saipesi visas velnynas. Kur nepasisuks, visur is jo patycias taise.
Neapsikente Zigmas ir nuo skaudziu uzgauliojimu I zmoniu svieta nakcia paspruko. Priejes didi miesta, nusprende zmoniu priederme savu kailiu patikrint. Nuslinkes I miesto turgu prekes nuziurineti iniko ir zmoniu zvilgnius gaudyt eme. Zmones toki dyva turguj pamate, siepe nelemta velnia labiau, nei peklos brolija. Zigmas susiriete I kampa ir jau nei sveikatos nei velnio karstumo nebeturejo sitokiai nevilciai pergyventi. Tik koks tai senelis kriaucius velnio pagailejo, o pagailes namo parsivede ir pamoke amato savo. Velnias greit amata perprato ir netrukus tapo geriausiu batsiuviu visoje karalysteje.
Neuzilgo kalbos apie istabuji meistra ir karaliaus ausi pasieke, o tas, noredamas velnio Zigmo sugebejima patikrint, jam su seniu I pili atvykti paliepe.
Kviesliai karaliskieji zinia bei paliepima seniui ir jo mokiniui greitai pristate. Sie nepatruke i pili karaliaus pagerbt atskubejo.
Karalius batsiuvius nuziurejes paliepe savo mylimiausiai dukrelei karaliskas kurpaites pasiuti ir iki jauno menulio jam pristatyti. Suprato velnias uzduoti greitai ir kurpalius diena nakti kirpo ir siuvinejo, lakavo ir svitrino. Jaunam menuliui ant svieto stojus, Zigmas I pili karaliaus paslovint su dovanom prisistate.
Karalius laukto svecio I dovana paziureti paprase. Velnias parodes grozybes valdova melde, kad jam paciam karalaitei primatuoti kurpaites but leista.
Karalius nestume jo sonan toki darba pries akis matydamas, leido ji pas karalaite I kambarius, kad pats jai ant dailiu kojeliu prasmatnu apava primatuotu.
Zigmas sargybiniu lydimas pas karalaite greit atsidure. Zemai galva dryzuota lenkdamas pasaipos is karalaites lupu lauke, tik truputi antakius kilstelejes josios akis zydrasias isvydo.
Isvydes toki karaliska akiu meli velnias is karto esybe josios pamilo. Pamiles neteko velnisko juodumo ir sirdis jo is anglies I kristola pavirto. Meiles pliupsnis nusvitino jo dusia ir jis I tikra vaivorykste pavirto.
Dabar kai dyvas ant lauko suziba ir dangus vaivorykste nusidazo, zinok kad tai nusvitusio velnio asaros saules zuikius buciuoja tam, kad suprastum, kad net juodziasias angles gabalelis I gyva sirdi pavirsti gali…

Žolė

Diena nėra tai, ką saulė gimdo, aušra nėra tai, ką menulis palydi. Šilumos dvelksmas kvapu tik rasoje pavirsta. Žolė, suvokianti dabartį, tik mirdama žmogišką uoslę užgauna. Ir tik “toks” žmogus pasaulį iš naujo supranta - įkvėpęs mirties žaliosios…

Čia ir dabar

Pasaulis yra toks mažas, kad galima apkabinti viena ideja. Gyvenimas yra toks trumpas, kad galima uždegti liepsną vienu degtuku ir stebeti jo žalojimosi laiką. Nieko pasaulyje neprarandi tol, kol dūšia sako taip… Esybė yra paprasta tol, kol mes jos nesukomplikuojame…

Mitingas Kaune, prie fontano...

Atbėga krūvelė „ raudonų pramuštgalvių vaikėzų“ , susirenčia raudonų kartoninių dėžikių tribūną, sulipa ant josios ir ima pilti tiesą Tautai į akis apie jaunų komunistų statomą gerbūvį. Tautai...

Ilgus metus į visuomenines organizacijas Tauta su lazda ir šmaikščiu bizūnu buvo varoma. Ilgus metus privalėjo paklusti „diedovščinos“ taisyklėms ir burtis į bandas, kurios turėjo begales vardų, tačiau reiškė vieną ir tą patį – komunizmo jėgą, vedančią mus į šviesų rytojų...

Spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai ir vis kiti, komunizmo didvyrių atributika apsikarstę, turėjo žengti tvirtu žingsniu į penkmečio planų neabejotiną įvykdymą ... Ir žengė, ir ėjo, o nemaža dalis dar ir tikėjo...

O dabar pakeiskime mitingo prie fontano temą. Pavadinkime jį „Aš – lietuvis ir tuo be galo didžiuojuos“... Pakeiskime „komunistinį šviesų rytojų“ į „globalų kaimą šiandien“.

Kamera! Filmuojam!!!

Atbėga krūvelė trispalvėm ginkluotų pramuštgalvių prie fontano, susirenčia kartoninių dėžikių tribūną, sulipa ant jos ir ima pilti tiesą Tautai į akis...

Mitingas apie savęs suvokimą ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, galų gale - pasaulyje. Mitingas apie tai, kaip reikia vienytis į interesų grupes, klubus, sąjungas, asociacijas. Kaip reikia suprasti, kad ne Tauta skolinga T au, o Tu esi su Tauta, Tu esi Tauta. Mitingas apie tai, kad kiekvienas, tave užkalbinęs ar pasisveikinęs, ne kirvį už nugaros laiko, o tiesiog nori pasidalinti gera nuotaika. Mitingas apie piktą žmogų, kurio tereikia paklausti – kuo Tau galiu padėti? Mitingas apie savigarbą nežeminti kito, apie nuomonių įvairovę ir mėgstamų kvapų gamą. Apie tai, kad vairuojant gera džipą ir gyvenant 180 kvadratinių metrų penthauze pasaulis neatrodo gražesnis. Apie tai, kad pasaulis gražus net ir tada, kai uždirbi kur kas mažiau nei Tavo žmona ar kaimynas iš antros laiptinės. Apie tai, kad nerandant mokytojo darbo, nėra gėda persikvalifikuoti ir dirbti staliumi. Apie tai, kad kiekvienas būrimasis ir kūrimas, kiekvienas užklasinis darbas atneša naudą. Ir nebūtinai čia ir dabar, nebūtinai tai įvertinama konvertuojama valiuta ar kita materialine išraiška. Ir kad mokėjimas duoti, kur kas didesnis menas nei mokėjimas imti...

Va taip prasidėtų jaunimo švietimas apie gimtinę Lietuvą, tėvynę Europą...

Tik ar toks mitingas prie fontano nesibaigtų diagnoze, kad Tauta serga apatija?

O dar pamastykit, kaip kiekvienam žmogui į dūšią šilumos įdėti ir užkurti „Aš – lietuvis ir tuo be galo didžiuojuos“ kibirkštėlę...

Kas yra plotas...

Čia surinktos auksinės draugų mintys apie ploto sąvoką. Jei turi kitą nuomonę apie plotą, rašyk :)

A: plotas - tai vieta, kurią gali niekeno netrukdomas užpildyti saviraiška

B: plotas, tai vieta į kurią susirenka chebra, kurią jungia vienoda nuotaika, panašus požiūris į nesamones, bei tam tikros rūšies gėrimai

C: plotas - bendraminčių vienybės simbolis

D: Pajūrio regioniniame parke esančiose namų valdose bendras sklypo užstatymo plotas negali viršyti 500 m2 (išskyrus gyvenamosios paskirties funkcinę zoną, kurioje bendras sklypo užstatymo plotas negali viršyti 300 m2 ), nustatant, jog iš jų gyvenamuoju namu užstatomas plotas - iki 120 m2.

E: matas, nusakantis tam tikro erdvės regiono dydį. Objekto paviršiaus plotas lygus visų išorinių šonų plotų sumai.

F: Laisvės troškimo virsmas realybe

kas yra veiksmas plote?

A: saviraiškos irodinėjimas bendraminčių tarpe

B: tai darymas visko, kas tau patinka ir megavimasis visų kitų darymu, kas jiems patinka

Vėjavaikio filosofija

Nugriuvęs ant pavasarinės žolės, kurią ką tik sušildė tingi saulutė, ibedu akis i besibaidančius debesis. Subedęs žvilgsnį į vieną sprauną debesėlį, kuris keisdamas savo išorę veja didžkius brolius ir tiki, kad vakarui atejus ne tik pavys, bet ir aplenks.
Pavargęs žvilgsnis nuo dangaus badymo sukteli galvą link žemiskesnių dalykų. Sustoja sukęs, vos tik pamato toki nežemišką paveikslą, kuris išverčia širdį iš koto ir nusiaubia pusę oro plaučiuose bei pliūpteli krosnies kaitrumu ink žandus...
Ogi dalykas sekantis:
Rudas, išmargintas oranžinėm juostom, išpintas rusvo aksomo siūlais ir apraizgytas ryškiais apelsino skaidrumo bučiniais.
Virš švelniai krintančio rudai oranžinio dalyko - blizgumas neišpasakytas, ženklais apvaliais ir nesvietiškai nuraizgytais ornamentais nupoliruotas reikalas, visas apjuosęs krintantįjį...

Akis, kiaurai pervėrusi adatos smaigaliu šiuodu, slenda žemyn, it rėžtukas pjaunamu stiklu cyptu...
O žemiau, minkstoje pavasario žalumoje, dvi dailios kojos po ilgų dienos ėjimuų ilsisi. Dvi šiltos, kaitrą ragaujančios, po ilgų žiemos slėpynių, visokiausias akis prie savęs kaustančios.

Vat ir suprask dabar, žmogau, ar tas mažas, spraunas debesėlis stipresnį tikslą benešąs, ar tos susipynusios akys gaiviam pavasary, saldesnį užmojį pasauliui reiškia...