Nugriuvęs ant pavasarinės žolės, kurią ką tik sušildė tingi saulutė, ibedu akis i besibaidančius debesis. Subedęs žvilgsnį į vieną sprauną debesėlį, kuris keisdamas savo išorę veja didžkius brolius ir tiki, kad vakarui atejus ne tik pavys, bet ir aplenks.
Pavargęs žvilgsnis nuo dangaus badymo sukteli galvą link žemiskesnių dalykų. Sustoja sukęs, vos tik pamato toki nežemišką paveikslą, kuris išverčia širdį iš koto ir nusiaubia pusę oro plaučiuose bei pliūpteli krosnies kaitrumu ink žandus...
Ogi dalykas sekantis:
Rudas, išmargintas oranžinėm juostom, išpintas rusvo aksomo siūlais ir apraizgytas ryškiais apelsino skaidrumo bučiniais.
Virš švelniai krintančio rudai oranžinio dalyko - blizgumas neišpasakytas, ženklais apvaliais ir nesvietiškai nuraizgytais ornamentais nupoliruotas reikalas, visas apjuosęs krintantįjį...
Akis, kiaurai pervėrusi adatos smaigaliu šiuodu, slenda žemyn, it rėžtukas pjaunamu stiklu cyptu...
O žemiau, minkstoje pavasario žalumoje, dvi dailios kojos po ilgų dienos ėjimuų ilsisi. Dvi šiltos, kaitrą ragaujančios, po ilgų žiemos slėpynių, visokiausias akis prie savęs kaustančios.
Vat ir suprask dabar, žmogau, ar tas mažas, spraunas debesėlis stipresnį tikslą benešąs, ar tos susipynusios akys gaiviam pavasary, saldesnį užmojį pasauliui reiškia...
Posts
No comments:
Post a Comment