Krištolo rūmai

Vieną gražią dieną Palaukio pievos žiedų karalystėje pradingo karalius. Dingo ir tiek. Lyg rytmečio vėjas būtų nupūtęs. Kad ir kaip žiedeliai beieškojo, kad ir kaip besistengė savo valdovą surasti, visos pastangos ėjo perniek. Nesisekė ir viskas...
Kitą gražią dieną susirinko žiedelių karalystės margumynas aptarti, kaip toliau būt. Be karaliaus - kaip be galvos, o be galvos ar ilgai išgyvuosi?
Trečią, pačią gražiausią dieną išsirinko palaukiečiai naują karalių. Tokį naują, tokį šviežią, kad kitų karalysčių karaliai ir karaliukai negalėjo patikėti tokia žiedelių valia.
Naujas karalius buvo visai ne toks kaip kiti karaliai. Nei jis buvo pasipūtęs, nei užriestanosis, o paprastas ir pilnas gražiausių minčių, smagiausių planų ir didžiausių užmojų – kaip tik pasakose būna.
Jei jis eidavo keliu ir užkliūdavo už ne vietoje pargriuvusio akmens, būtinai nurisdavo jį į akmenims saugią vietą sakydamas: “gi karūna nuo galvos nenukris“.
Kadangi šis karalius buvo toks kitoks, kaip kokia balta varna, tai prie jo lipte lipo įvairiausi žiedų karalystės žiedeliai. Visi jauni ir veržlūs it pavasarinė upė, visi alkani naujų žinių it ešeriai po žiemos miego.
Naujasis karalius, suprasdamas, kad jaunimas negali ilgai nieko neveikdamas sėdėti, sukvietė jaunuosius lipnius ir alkanus žiedelius didžiam darbui – pastatyti niekur neregėtus krištolo rūmus. Tokius didelius ir gražius, kad matytų ne tik Palaukio pievos gyventojai, bet ir Paežerės, Musyno ir Beržyno, Karklyno ir Smėlyno, Dumblyno ir Varlyno karalystės. Ir ne tik matytų, o net truputį pavydėtų. Kaip tarė, taip ir padarė.
Plušėjo dieną naktį, ir kitą dieną, ir kitą naktį, ir dar kitą dieną. Ūžė, žvangėjo, čepsėjo ir traškėjo visa karalystė, nes visi taip užsidegė krištolinių rūmų statymu, kad kai kurie net rūkti ėmė. Laimė, kad gaisrininkai nesnaudė...
Darbas ėjosi kaip iš pypkės. Prie karaliaus ir jo jaunųjų patarėjų vis daugiau ir daugiau žiedelių lipo, kiekvienas vienaip ar kitaip prisidėti troško. Niekas nenorėjo likti nepastebėtas.
Kažkurią gražią dieną darbas buvo baigtas ir karališkieji šaukliai džiugiąją žinią išnešiojo po visą pasaulį. Pilis buvo tokia didinga, tokia prašmatni, tokia glotni ir blizganti, kad kitų karalysčių gyventojai kokias tris dienas išsižioję vėpsojo. Vėpsojo ir pavydėjo.
Taigi, darbas buvo baigtas. Pasklido džiaugsmingai krykštaudami statytojai po žvilgias rūmų menes. Tačiau krištolo rūmai buvo tokie dideli, kad atsiskyręs nuo visų galėjai klaidžioti dieną ir naktį. Ir klaidžiojo karalius, klaidžiojo ir karštieji žiedeliai. Klaidžiojo tol, kol vieną apsiniaukusią dieną vėsti pradėjo. Ėmė vėsti - ėmė vieni kitus pamiršti. Nustojo vienas kitą mylėti. Pradėjo peštis, ginčytis vos susitikę, ir apie nieką daugiau galvoti negalėjo, tik vieni kitiems įgelti stengėsi. Staiga tą apniukusią dieną visi pasidarė liūdni ir pikti. Net karščiausieji apsiblausė. Pavargo visi klaidžioti po prabangius, bet šaltus ir tuščius rūmus.
Karalius kartu su išlikusiais karštaisiais bandė pakrikusius žiedelius lipinti, jų nuotaikas taisyti, jų tikėjimą savo jėgomis ramstyti, tačiau jiems ne kaip sekėsi.
Vieną lietingą dieną šaltis užvaldė rūmus ir jų statytojų širdis. O kai šalna ėmė kaustyti rūmų prieigas, karštį ir meilę išlaikiusieji kartu su karaliumi užsidarė aukščiausiame krištolo bokšte. Ten jie ir dabar naujas mintis audžia, naujiems žygdarbiams ruošiasi, naujus džiaugsmus ne tik žiedų karalystei, bet ir visam žiedų pasauliui kurpia.
Juos menantys sako, kad vieną pavasario rytmetį, šiltam vėjui į pilies kuorus įsisukus, jie grįš. Sugrįš ne tik statyti, bet ir šiluma tuštumą užpildyt išmokę...