Žėriu žaižaruojantis žaismingas žėručių pasaulis

Gyveno kartą Jonas, kuris labai norėjo skraidyti. Jis taip mylėjo dangų, kad miegamojo lubas, sienas ir net grindis išdabino įvairiausiomis stiklo šukėmis, kurios šviesdavo, žaižaruodavo, blizgėdavo ir visaip kitaip linksmindavosi, vos išvydę saulės spindulį ar pamatę stalinio šviestuvo spingsulę. Taigi, ir pasaka ši visai ne apie Joną, ir visai ne apie jo norą skraidyti…
Jonas, rinkdamas šukes gatvėje, pajūryje, parke ir net šiukšlyne, į kiekvieną iš jų įdėjo dalelytę savo svajonės, savo šilumos ir linksmasties. Kiekviena šukė, vienaip ar kitaip įtaisoma jaunojo piloto kambaryje, džiaugėsi specialiai jai parinkta vieta. Visos gražiausios vietos jau buvo užimtos, kai Jonas parsinešė nepaprasto grožio stiklo akį, kuri buvo iškritusi iš labai labai seno žiedo apsodo. Ji taip žibėjo, taip žėrėjo, taip akį savo šypsniais kuteno, kad Jonas niekaip negalėjo jai vietos rasti. Nei ant sienos, nei garbingiausioje vietoje prie rytinio lango, nei lubų centre, kur buvo išpiešęs kamuolinius debesis bei sukabinęs pačius linksmiausius stikliukus…
Pavargęs nuo galvojimo ir nusiplūkęs nuo dienos darbų darbelių, Jonas savo radinį pasidėjo ant ąžuolinio dvisparnio lėktuvo, kurį labiausiai mylėjo, mat tėtis jį parvežė iš tolimos kelionės, kur jį gavo dovanų iš paties lėktuvų ministro. Lėktuvas turėjo vardą – Lietuva. Buvo visas baltas, išpuoštas paauksintais langais ir turėjo net du propelerius. Ant šio vertingo daikto Jonas ir paliko žėrintį raudonakį deimantą ilsėtis.
O vėliau atėjo naktis. Šilta ir mėnulinga, tyki ir mįslinga. Pakutenti šaltojo mėnulio baltųjų zuikučių, pradėjo busti prabusti žėručiai ir stikliukai. Pradėjo žėrėti ir mirgėti. Šnekėti ir pasakoti, ką per dieną iš saulės geltonųjų zuikučių buvo girdėję. Netrukus sužibo suklego lubos ir sienos, ir net debesėliai, išpiešti aukso spalvomis (kurias, beje, mūsų herojus nuo mamos naktinio staliuko buvo pasiskolinęs – mat labai jau jos nagai patepti šiuo dažu akį traukė) būriuotis ėmė. Taip kambarys į dangų savo skaistumu panėšėjo ir miegančio meistro širdį švelniai glamonėjo. Viskas šiame pasaulėlyje gyva ir linksma atrodė, kol kažkas akies krašteliu raudojo akmens nepastebėjo.
Žiūrėkit, žiūrėkit, ar kas dar yra kažką panašaus matęs?!
Visi mėnesienos zuikučiai kartu su stiklo spirgais į Lietuvą sužiuro, ant kurios po truputį raudonis budinosi. Juo labiau budo, juo labiau žėrėjo, juo labiau švietė, juo labiau spindulius tolyn ir tolyn tiesė. Vienas po kito raudonieji spindulėliai sklido po kambarį, vienas per kitą tolyn savo mintį tempė, vienas po kito kiekvienai kambario dulkei apie save žinią nešė, nes niekas kitas net mintyse giliausiose apie toki žavesį nė nesapnavo. Staiga visi kambario kampai, stiklai ir veidrodžiai, siūlai ir kilimai šilumą į save traukte traukti pradėjo, kiekvienas į save trokštamą spindulį kvietė. Net visi zuikučiai baltieji savo šilumą tik į raudonąjį spindesį nešti pradėjo. Baltukai nešė, o raudonasai žybsnis visus vis labiau ir labiau kerėjo.
Lėktuvas, ant kurio ši pasaka ištryško, įgavo raudoną ir nepakartojamą raibulį. Net sunku nupasakoti, koks jausmas kiekvieną daiktą kambaryje supo, kai baltojo dangaus laivo propeleris suktis pradėjo. Iš pradžių vienas, o iš paskos ir antras. Įsisuko abu, įsižaidė. O kuo labiau dūko, tuo labiau spinduliams savo vieta rasti spartino, tuo raudonesni ir įkaitę darėsi. Ir visas šis šėlsmas, išgąstis, nuostaba, džiaugsmas ir žavesys į vieną vientisą tašką spietėsi, kol galų gale Joną lakūną pasiekė.
Ir smigo į širdį gilią giliausią. Ir savimi, savo šiluma jaunąją širdį apgobė. Apgobė ir nusinešė. Nusinešė ten, kur jaunojo dangaus sūnaus mylėtojo tėtis debesis savo lėktuvų propeleriais vaikė ir žėrintį lietų ant gyvasties pylė.
Juk ne visiems duota šiame pasaulyje tiek, kiek širdis trokšta. Ne visiems lemta į žydrąjį dangų pakilti. Juk ne visiems duota, bet visiems lemta…