Gi saviems...

Šeštadienio rytas. Skubam, nes žiauriai vėluojam...

Susitikimo pobūdis labai jau netradicinis - į talką važiuojam. Susitinkame kaip visada... Kas ratuoti dvejais - šauna į priekį, mes gi su ketveriais - vejamės...

Pilis pasitinka romiu ąžuolų ošimu ir pilnu kiemu įvairiaspalvių motų. Čia pat ir jų šeimininkai, iš viso Airijos svieto, iš visų kampų ir kampelių sulėkę, suvažiavę, sugriuvę ing talką. Kas variklio kriokimą, pakeliui ne vieną praeivį suklusti privertusį, demonstruoja, kas savo numylėtiniu, šimtų eiklių žirgų galia apdovanotu, mandravodamas žvyruotą pilies kiemą zvimbdamas raižo. O jau tų šarvų raibumas, kamanų bei pentinų blizgumas, šalmų prašmatnumas. Tik raibos sakalo plunksnos už atbrailos betrūksta. Galėtų į bet kurią prašmatniausią puotą svečian kraštan pasiduoti - neapsijuoktų. Bet mes gi apie talką šnektą pradėjom, tad gal ir pratęskim.

Ir macna gi buvo talka! Visi neraginami ir neįkalbinėjami sau darbų susirado ir padėjimo iš šalies neprašė. Visi it bitės po pilį ir jos kiemą pasklido: anas, ilgas ir labai jau kuklus, palapinės kuorus griovė, tas, žalia, kartais nakties tamsybėje pranykstančia karieta atvykęs, įmantrius įrenginius kito savaitgalio zabovoms meistravo, dar kitas, kalvystės amatą išmanęs, žiežirbom svaidėsi ir dailius darbus tvėrė. Kas baltas didžiosios palapinės sienas lipdė, metalo strypus it šapelius iš vienos vietos į kitą kilnojo, kas, vėzdą pasigriebęs, senus padargus su žeme lygino ar žoles piktąsias iš po pilies pamatų kirto, kas šimtmečių dulkes nuo pilies grindų braukė ar kuoka pasišvytruodamas virbus akmeningon žemėn kalė. Kad ir kokį darbą pasigavę nieks atilsio neieškojo, net kviečiami karšto midaus nuragauti nepasidavė. Gi su visais. Gi visiems. Gi saviems...

Pilies senbuviai irgi nesnaudė. Juk atvykėlius ne tik prie darbo pristatyti, bet ir priimt, pasodint ir palinksmint reikėjo, dar ir zabovų visokių primislyt, kad svečias ant stalo barzdos per miegus barščiuos nemirkytų.

Dienai pasenus, nakčiai užgimus, dar talkapuotei dorai neįsisiūbavus, visi talkininkai per drėgną laukų juodybę į slėpiningąją grotą nuboginti buvo ir, pilies ramybės paslaptį atvėrę, tyros gaidos liūliuojami, prie begalės jaukių ugnelių širdis šildėsi. Kiek ten smarkių brolių ir sesių tylon pasinėrę vandens bruzdesio bei Jūratės istorijos klausės, tik ten buvę težino.

Vėliau, nakčiai subrendus, puota vakarinėje menėje prie židinio ošė, dainom ir pasakorių istorijom apvainikuota. O kas ryto sulaukė, tam ir dabar širdį šiltai kutena. Gi su visais. Gi visiems. Gi saviems...

Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, nors per barzdą varvėjo, bet linksmybės netrūko.