Nugirdus šio pokalbio nuotrupą, pasidarė baisiai nyku. Paskui pikta, dar vėliau – šalta. Galiausiai suėmė nesuvaldomas juokas. Kažkoks teatras...
Žiūrėdamas į greitai tolstančius mamos ir dukrelės siluetus, pavymui sušukau:
„Mergaite, ar žinai, kad žemė yra kvadratinė? Kad reikia visa širdele laikytis už savo artimųjų – kitaip nupulsi? Kad beržas svyruonėlis, augantis mano palangėje, labai supykęs dėl dėmesio stygiaus ne žirginius, o obuolius nokina? Kad vaikus lanko ne tik Kalėdų Senis, bet ir laumės, ir fėjos, ir raganos? Tik ne visi jas mato, ir ne visi jų dovanas priimti moka. Ar žinai, kad naktį, kai užmiegi, žvaigždelės, panosyje niūniuodamos sonatas mėnuliui, vilnones kojines be perstojo mezga? Kad saulė ne šildo, o bučiuoja šalčio išdidžią meilę?“
Paskutiniai mano širdies žodžiai jau skambėjo kaip klyksmas, nes labai jau jos buvo nutolę...
Ir ką gi veikė vaikai anksčiau, kai dar nebuvo televizoriaus? Ogi svajojo, kūrė savo karalystes, šnekėjo su savo nematomais draugais, vedžiojo karkvabalius pasivaikščioti, vadovavo indėnų armijoms, o bulvę, prismaigstytą degtukų, vadino įstabiausiu žirgu.
Jie nesislėpė jiems primetamame pasaulio modelyje – jie kūrė savo pasaulį. Jie išgalvodavo savo herojus ir jų nuotykių pradžią bei pabaigą. Kiekvieno vaiko pasaulis buvo savitas, kitoks, kupinas tik jam vienam suvokiamų stebuklų ir burtų, švytintis skirtingomis spalvomis.
Šiandien tikrosios karalaitės – Disnėjaus princesės. Indėnų vadai mirė kartu su nespalvotais vesternais ir apdulkėjusiomis Vinetu ir Mototaupos - Sėdinčio Jaučio nuotykius pasakojančiomis knygomis. Šiandien berniukai nebenori būti karalaičiais. Jų pašaukimas – tapti Bobu statybininku. Šiandien jie nori būti naujausio animacinio filmuko, kaip tik rodomo visuose pasaulio kino teatruose, herojumi. Jiems turi priklausyti visa herojaus atributika, parduodama nuolat atsinaujinti nespėjančiose žaislų parduotuvėse arba dalinama jų norus nuolat „atspėjančiame“ Mac Donald restorane. Jei vakar visus prie ekranų kaustė raudonas besišypsantis automobiliukas – visų iki vieno svajonės buvo nusidažę sodria raudona spalva. Jei nuolat nešiojamą mėlyną superdidvyrio kostiumą vaikas staiga pareikalauja pakeisti į juodą, nėra ko stebėtis - žmogus voras pačiame naujausiame filme kaip tik taip ir pasielgė... Mums nebereikia klausti, apie ką svajoja mūsų vaikai. Užtenka pasidomėti, ką gi jie žiūri.
Pamenu, kai buvau aštuonerių, turėjau įvykdyti didį žygdarbį ir nugalėti baisią juodaraiščių armiją. Ėmiausi darbo iš peties, jausdamas, kaip su kiekvienu mano kardo kirčiu (medinis, rankų darbo) priešo gretos silpsta. Ir koks pasitenkinimas, nuovargis ir palaima apėmė nugalėjus visus... kaimyno aviečių krūmus.
Pamenu, kaip klasės draugams papasakojau, kad turiu Brėmeno muzikantų telefono numerį ir bet kada galiu juos pasikviesti pakoncertuoti mūsų mokyklos aktų salėje. Pamenu, kaip už tai kitą dieną buvau nubaustas tų klasiokų, kurie, pilni tikėjimo euforijos parsinešė tą žinia namo. Kurie, tėvų pamokyti, apskaldė ausis "apsišaukėliui melagiui". Ir vis tiek buvo miela...
Taigi, mieli tėveliai. Žinau, kad pamenate savo vaikystę ir beribę vaizduotę, kurios išsižadėjote laikui bėgant (nes svajonės tai vaiku darbas). Žinau, kad į kiekvieną vaiko klausimą atsakote rimtai ir be jokios fantazijos (nes taip tėvai ir turi elgtis?). Kad pirmai progai pasitaikius patikite vaiką žydrųjų ekranų globai, nes taip jie jūsų nevargina. Kad kiekvieną vaiko fantaziją sudedate į kūdikiškų kliedesių krepšelį...
Patarsiu jums, nes ir pats taip elgiuos – nesiųskite vaikų žiūrėti televizoriaus, kai jie kviečia jus padėti susiremti su blogio armija. Eikite kartu, tik mūšį iš avietyno perkelkite į pievą. Kai vaikas fantazuoja apie drakonus ar žydrąsias fėjas, fantazuokite kartu.
Nuo to kvailesni netapsite. Žinių apie mus supantį materialųjį pasaulį iš jūsų jau niekas neatims. O vaiką išmokysite svajoti ir nesigėdyti ieškoti kitokių pasaulių, neturinčių nei pradžios, nei pabaigos. Juk ne norų – svajonių išsipildymas daro mus laimingais.
Posts
