Kodėl mano poilsis skirtas kitiems?

Lietuvoje jau kuris laikas madinga važiuoti atostogauti į svečias šalis. Važiuojam ir važiuojam... Būtinai vežamės didelį (ir, be abejo, brangų) fotoaparatą ir kolekcionuojam savo įspūdžius pro objektyvą. Paskui seka iliustruotos pagyros Facebook'e: va, buvau ten ir ten. Keliolika mandagiųjų paspaudžia "patinka", keli ne tokie mandagūs parašo komentarą: "Ai, aš jau čia pernai buvau. Visai nieko". Ir viskas. Viskas. Ar esate girdėję, kad kas nors pasakotų apie atostogas SAU? Turiu omenyje kelionę į save. Kai visą savaitę būnama su savimi, mokomasi pažinti save. Juk važiuodami atostogauti su fotoaparatu, mes lyg pabėgame nuo rutinos, kasdienės įgrisusios aplinkos, kartu pabėgdami ir nuo savęs. Pagyvenam kitų gyvenimus, pasimėgaujam atostogomis, kurios turėtų padaryti įspūdį kitiems. O kas lieka mums patiems? Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, norint pažinti save, reikalingas mokytojas. Žmogus, kuris parodytų tiesiausią ir trumpiausią kelią į mus, atskleistų mūsų vidines galias, pažadintų mūsų pačių vidinį mokytoją. Užduotų klausimus, kurių nedrįsome užduoti sau patys ir padėtų į juos atsakyti. išmokytų kokybiškai atsipalaiduoti. Parodytų pratimą, išplečiantį akiratį ir aplinkos suvokimą. Išmokytų išvalyti smegenis nuo perteklinės ir nereikšmingos informacijos, kad į jas galėtų skverbtis naujos žinios ir nauji patyrimai. Juk neįmanoma į pilna puodelį įpilti dar arbatos... Būtent tai rasite "Masters of Calm" stovykloje/festivalyje. "Masters of Calm" man pačiam yra didelis iššūkis. Tai šventė širdžiai ir sielai, kurioje norėčiau kiekvienais metais praleisti bent savaitę. Suprasti, kad nesu vienas. Kad ne aš vienas užduodu sau nepatogius klausimus. Ne aš vienas pasiklystu. Ir ne aš vienas pamirštu tiesiog džiaugtis. ČIA IR DABAR. Įprasti festivaliai jau seniai tapo 2-3 dienų pasibuvimais, kviesdami vartoti, o ne sustoti ir apsidairyti, susimąstyti: kur aš? Koks aš? Kodėl aš? Kartu su šimtais "Masters of Calm" dalyvių kartu praleisime ištisą savaitę. Šis festivalis yra skirtas visai šeimai. Veiklos ir užsiėmimų suras visi. Suaugusieji - paskaitas, seminarus, masažus, mankštas, meditacijas. Vaikai - smagius ir turiningus užsiėmimus "Ekodarže", Reiki iniciacijas ir Kundalini energijos atvėrimus. Visi kartu - vakarinius laužus, pilnus dainų, pašnekesių ir dalijimosi, Vaišnavų gamintą maistą, galimybę būti kartu ir bendrauti mėnulio ar saulės, o ne televizoriaus skleidžiamoje šviesoje. Taigi, išjunk televizorių ir atvažiuok. Tik turėk savyje drąsos atvažiuoti SAU, o ne kitiems...

Mokinių žiemos atostogos

Žiniasklaidoje pasirodė nemaloni naujiena - moksleiviai nieko neveikė per atostogas! Tik valgė ir miegojo... Ar tikrai? Jau vien aš edukacinėje, stereotipus griaunančioje stovykloje „Pilis 2012“ sutikau dvidešimt vieną jaunuolį, visiškai nenusiteikusiį miegoti... Bet apie viską iš pradžių.

Kai ateina atostogų laikas, mes visi – suaugę, vaikai, paaugliai – prisimename, vartotojiškos sistemos mums sugrūstus memus ir žinutes. Atostogos reiškia miegą iki pietų, nieko neveikimą, tinginiavimą bei valgymą iki nugriuvimo. Ar tikrai tai galima pavadinti atostogomis? Truputį glumina, kad Lietuvos mokinių parlamentas (LMP) žiemos atostogų metu neveikė nieko. Tikiu, kad ši organizacija ugdo jaunimo lyderius, kurie nenuilsdami ieško būdų tapti pačiais geriausiais, daro viską, kad būtų verti šios organizacijos nario vardo. Ką reiškia „visą savaitę nieko neveikti“? Reiškia, kad stengiamės eliminuoti šią savaitę iš mūsų gyvenimo - dreifuoti nebūtyje. Kiekvieną kartą, kai įsijungia mums visuomenės primestas savaitgalio ar atostogų režimas, atsijungia ir mūsų smegenys. Reiškia – sudaržovėjam. Dabar įsivaizduokim daržovių lysvę. Įsivaizduokite save viena iš daržovių. Absoliuti ramybė. Aš gi daržovė ir man atostogos. Tik nepamirškite, kad šią lysvę, kurioje jūs „atostogaujate“, kažkas prižiūri. Laisto, ravi piktžoles, gelbsti nuo perkaitimo ir peršalimo. Ar ne malonumas? „Prižiūrėtojas“ dažniausiai yra jūsų šeima (tėtis, mama, vyresnis brolis, sesuo, teta ir tt.). Taigi, atostogos baigėsi, o jūs vis dar lysvėje. Taigi taip patogu! Tačiau atėjęs daržo šeimininkas reikalauja, kad jūs liptumėte iš lysvės ir eitumėte mokytis daržininkystės. Patys! Dalis atsistoja ir eina, dalis pasilieka. Tada ateina šalnos, kurmiai, kiškiai, ligos ir t.t... Tiems, kurie neišsivaduos iš „daržovės“ būsenos, pabaigus mokyklą bus būtent taip. Kažkas ateis, išraus, nupurtys žemes ir įmes į kurį nors sunkvežimį. Būdami daržovėmis, nesugebėsite iš to sunkvežimio išlipti. Net garsiai rėkti, kad ne ten pakrovė, nepavyks. Niekas jūsų nesiklausys. Niekam daržovių nuomonės nereikia. O kur dar kurmiai ir kiškiai? O kas toliau? Tačiau yra tokių moksleivių, kurie atranda jėgų savyje nebūti daržovėmis. Atostogų metu jie spragteli paieškos jungiklį ir ieško svajonių, tikslų, pažinčių, kitokių žinių, nei gali gauti mokykloje. Laikui bėgant jie identifikuoja savo svajones, troškimus ir tikslus. Dar būdami mokykloje, jie jau turi patirties prižiūrėti daržą. Laikui bėgant jie imasi ir didesnės atsakomybės – formuoja lysves, renkasi daržoves bei jų auginimo būdą. Dar vėliau jie sprendžia, kur, į kurį sunkvežimį, tos daržovės keliaus. Tiems, kurie po atostogų dar nepersijungė iš daržovinės būsenos, tačiau nenorėtų būti daržove, noriu pasiūlyti štai ką: Jau šį savaitgalį pasiimkite kuprinę, įsidėkite 2 litrus vandens, riešutų ir obuolį. Šiltai apsirenkite ir išeikite į gryną orą. Telefoną palikite namie. Jūsų užduotis – su niekuo nesikalbėti bent 2 valandas. Taigi. Kuprinė ant pečių, lapas popieriaus rankoje, rašiklis ir žygiuojam. Geriau būtų, kad aplinka kuo mažiau primintų civilizaciją. Gamta, gamta ir dar kartą gamta. Jūsų darbas – pasivaikščiojant išgerti tuos du litrus vandens ir užsirašyti lygiai 100 svajonių. Žinau, kad pradžioje sudėtingai skamba, tačiau jau po 20 minučių gryname ore be interneto ir be draugų pagalbos jūsų mintys ims lipti lauk ir liksite su savo svajonėmis. Kuo jos nutrūktgalviškesnės ir pasakiškesnės, tuo geriau. Paprašykite savo loginio mąstymo ir pragmatinio supratimo palikti jus ramybėje. Svajokite. Jei mažo berniuko paklausite, ko jis nori dovanų iš Kalėdų senio, jis negalvojęs pasipasakos apie raketą, malūnsparnį ar traktorių. Pasakys ir spalvą, ir jo dydį. Jis niekada negalvos apie žaislinį. Jis jo nori TIKRO!!! Ir vairuoti dovaną nori PATS!!! O dar geriau, kad tie malūnsparniai būtų du ar net trys. Ir visi tikri! Ir dyyyyydeli J. Štai kokios turi būti jūsų 100 svajonių. Kai grįšite iš pasivaikščiojimo, apmąstykite visą savo kelionę, perskaitykite visas svajones ir pagalvokite apie kiekvieną garsą, vaizdą ar kvapą, užfiksuotą žygio metu. Pažadu, kad nustebsite, pamatę, kokią žavingą vaizduotę turit ir kokių fantastiškų svajonių pilna jūsų galva. Svarbiausia, kad tos svajonės gali išsipildyti. Jei labai norėsi. Ir nejungsi daržovės mygtuko savaitgaliui ar atostogoms atėjus...

Tad veik dabar. Nedelsdamas. Nes turi visas galimybes mokytis linksmai. Geroje kompanijoje. Nenoriu pamokslauti, tačiau, kai „suaugęs į protą“, suprasi, jog karjeros aukštumoms pasiekti tau trūksta kūrybiškumo ar socialinio bendravimo įgūdžių, jų įgyjimas kainuos labai daug. Ir mokytis gali būti kur kas nuobodžiau. Kas nenori nieko tas ir yra mažiukas...